Projekto rėmėjo logotipas.
Projekto rėmėjo logotipas.

Pabaiga.

Pradžia http://www.grokiskis.lt/temos/is-rokiskio-krasto-kronikos-lobynu/2015/01/23/sipeliu-kaimo-istorija–metrastininko-vlado-liolio-rankrasciuose-ir-knygose-

Pavydėtino kruopštumo metraštininkas rokiškėnas Vladas Liolys surinko galybę žinių apie gimtojo Sipelių kaimo gyvenimą: ne tik pastatų architektūrą, bet ir gamtą, gyventojų papročius, valgius, aprangą, kalendorinius darbus ir šventes, namų apyvokos daiktus, čia klestėjusius amatus, turėtą transportą, naudotą liaudies mediciną, kaimynų tarpusavio santykius. Taip pat gausu žinių apie sipeliečių šeimynų vaikų auklėjimą ir gyvavusią liaudies meteorologiją. Pastaroji V. Liolio nepalieka iki šiol: jis kasdien žymi temperatūrą ir oro stebėjimus bei lygina su profesionalių sinoptikų prognozėmis.

Vokiečiai kelią klojo rąstais

Pelkėtų Sipelių kelios žmonių kartos buvo įpratusios gyventi be padoraus kelio. Tik per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių kariai per šį ir gretimus kaimus nutiesė kelią į Suvainiškį. Daugelyje pelkėtų vietų jiems teko nukloti medžio klojiniais tam, kad kelias nenugrimztų. O vėliau per Nemunėlio upę ties Aukštadvariu buvo pastatytas medinis tiltas. 1944 m. vokiečiai jį susprogdino, tad kaimus jungęs vieškelis nebeteko reikšmės.  

1938 m., kai Lietuvos ministru pirmininku buvo Vladas  Mironas, pradėtas tiesti Sipelius apjuosiantis kelias pro Kuodiškių vienkiemį ir Balalių kaimą į V. Mirono sodybą, tačiau nespėta per Vyžuonos upę pastatyti tilto, taigi minėta atkarpa kaimiečių gyvenimo nepalengvino.

V. Liolys knygoje „Sypelių kaimas“ rašo, jog iki 1978 m. Sipeliai gero kelio neturėjo. Todėl pagrindinis senojo kaimo gyventojų transportas buvo arklinis vežimas, o žiemą – arkliu kinkomos rogės. Švenčių dienomis daugelis ūkininkų sėsdavo į gražiai nudažytas keturvietes brikas ant metalinių lingių (vietinių vadintas lineikomis), o žiemą – dviejų ar keturių sėdynių važius. Vėliau turtingesni įsigijo dviračių, motociklų…

Virsdavo lietuviška Venecija…

Sipelių kaimas visada apsčiai turėjo pelkių, kurios pavasarį ar lietingą rudenį virsdavo lietuviška Venecija. O kai kurios jų dėl įvairiausių nutikimų buvo apipintos legendomis.

Už 5 kilometrų į pietus nuo Sipelių teka Nemunėlis, o kaimo pelkėtuose laukuose – kelios Nadžiupio atšakos. Pavasarį per polaidį ar lietingą rudenį nedidelis Nadžiupis nebespėdavo vandens išplukdyti į Nemunėlį, tad kaimo palaukės virsdavo raibuliuojančio vandens platybėmis. Į kai kurias pievas kaimiečiai negalėdavo įžengti net vasarą. Todėl didžiuliai viksvynų plotai dažnai būdavo šienaujami tik vėlyvą rudenį, kai pelkėtas vietoves ledu uždengdavo pirmieji žiemos šalčiai.

Kiekvienas kaimo laukas ir pieva turėjo pavadinimus. Vietiniai juos buvo pakrikštiję pagal geografinę padėtį (Dirvonai, Vidupievis, Šilelis, Balala) arba žemės savininkų vardus (Gervės šilas, Ignočiuko vidupievis, Stakėno daržapievė, Galinio balala). Būta čia ir sunkiau atsekamos kilmės lauko pavadinimų. Tai Ančiapečė, Dugutinė, Grainos, Vilkupiai, Gričkalnis. V. Liolys sako, jog dabar daugelis buvusių gražių laukų pavadinimų jau pamiršti. Bet tik ne pati didžiausia ir niūriausia Sipelių kaimo pelkė,  pavadinta Meškabale. Remiantis senų žmonių pasakojimu, toji teritorija kadaise buvo gūdus medžių tankumynas, apaugęs neperžengiamais brūzgynais. O juose gyveno meška. Matyt, pelkės pavadinimas kilo nuo įvykio, apie kurį iš savo tėvo girdėjo ir visiems papasakojo sipelietis Silvestras Matuzonis (gim. 1866 m.). Kadaise kaimiečiai savo arklius vesdavo pasiganyti į pelkės aukštumą ir ten palikdavo nakčiai. Tą vietą dėl  privirtusių senų medžių, tręštančių šakų ir kelmų žmonės buvo pavadinę „Laužyne“. Vieną ankstų rudens rytą, kol dar nebuvo gerai prašvitę,  kaimo valstietis atėjo parsivesti arklio. Ilgai jo ieškojęs žmogus tankiame krūme pastebėjo plaukuotą padarą. Pagalvojęs, jog tai jo arklys, žmogelis jau tiesė ranką ir ruošėsi užmauti apynasrį. Tik staiga samanose gulėjęs gauruotas padaras stojosi ant dviejų kojų ir iššiepė nasrus taip baisiai, kad žmogelis į namus parlėkė neatgavęs kvapo. Jis suprato pažadinęs guolyje snaudusią rudąją mešką. Nuo to laiko pelkėtai vietovei ir prigijo Meškabalės pavadinimas. Sipeliai vardus suteikė visoms kaimo pelkėms: tai didelės ir tarpusavyje susisiekiančios Daržapievė, Grubos, Dorimai, Prodaras, Prūdos… Yra ir keletas kalnelių, labai ryškiai išlaikiusių ledynmečio vandens srovės pėdsakus. Tai – Šlaitų kalnas, kurio vienas šlaitas vietomis labai stačiai leidžiasi į pelkėtą klonį. Netoli jo yra ta pačia kryptimi nutįsęs Kumpinės kalnas. V. Liolys mano, jog šis turėjo būti vadinamas Kampiniu, nes už jo baigiasi Sipelių kaimas.

Naujagimiams – šventųjų ar garbingų žmonių vardai

V. Liolys knygoje „Sypelių kaimas“ rašo, jog vaikams vardus vietos gyventojai parinkdavo pagal populiarių apaštalų ar šventųjų: Petras, Jonas, Antanas, Juozapas, Ona, vietinių „perkrikštyta“ į Anusia, Ancia, o Elena vadinta Aliušia. Daugelis šeimynų naujagimius krikštydavo gerai pažįstamo, gražaus ir garbingo žmogaus vardu. Nuo 1931 m. šiame kaime populiarūs buvo tautiniai vardai: Vytautas, Algirdas, Gediminas, Birutė. Į kūmus žmonės vengdavo prašyti nedorų žmonių, nes tikėta, kad blogas kūmų savybes paveldės ir naujagimis. Į pasaulį ateinančius šeimynų narius priimdavo bobutė-priėmėja. Tai – vyresnio amžiaus ir šioj srity patyrimą turėjusi moteris. O tokių kaime visada buvo. „Kaime buvo labai  gerbiamos daugelį naujagimių priėmusios Konstancija Tauterienė (1869-1955) ir Uršulė Liolienė (1861-1952)“, – prisiminimuose rašo V. Liolys.

Nuo smalkių gelbėjosi spanguolėmis, nuo pagirių – gyvate…

Kaime visada buvo ir liaudies medicinos žinovų, į kuriuos vietiniai kreipdavosi susirgus žmogui ar sunegalavus gyvuliui. Pavyzdžiui, jeigu imdavo pūsti vidurius, reikėdavo gerti beržo sutrintos anglies miltukų su saldžiu pienu. O jei per anksti būdavo uždaroma „juška“ ir nuo smalkių imdavo skaudėti galvą, į ausis kišdavo iš kamaros atneštų šaltų spanguolių. Vaikui ant augančio pūlinio dėdavo tarkuotos bulvės, o įsipjovus – ant žaizdos svogūno galvutės lakštelį.

Susilaužius ranką ar koją ant lūžio žaizdos vietos dėdavo sutarkuotos kraujažolės šaknies tyrelės. Ji greitai sukietėdavo. Laužytą galūnę apdėdavo medžio balanomis ir apvyniodavo drobule.

Anksti pavasarį, kol dar nenugriaudėjęs griaustinis, į butelį įleisdavo miške ką tik sugautą gyvatę ir užpildavo degtine. Po kurio laiko šį antpilą naudodavo kaip vaistą nuo virškinimo negalavimų. Sunkių pagirių kamuojami kaimo vyrai moteriškių prašydavo įpilti bent taurelę „nuo gyvatės“.

Sipeliečiai ir gyvulius gydė liaudiškomis priemonėmis. Jei rasoto dobilų atolo priėdusi karvė išpusdavo, jai į gerklę pildavo pusę litro šaltosios druskos tirpalo, o kartais – praskiestos degtinės. Jei į tešmenį gyvatė įgėlė – jį trindavo išrūgomis arba ūkišku muilu.

Savi matininkai, savi režisieriai

Sipeliuose, kaip ir kituose senuosiuose kaimuose, buvo savų amatininkų. Daugelis vietinių amato mokėsi iš savo tėvų. Kalvis Leonas Tauterys kalvystės paslapčių išmoko iš Zigmanto Tauterio, kalvystės paslapčių išmoko jo sūnus Leonas, iš jo šį amatą perėmė sūnus Vladas. Auksarankis medinių pastatų statytojas ir baldų meistras Antanas Palubinskas amato išmoko iš tėvo Jono, tarpukaryje abudu buvo apylinkėse gerai žinomi graboriai. Sipeliuose visada gyveno vienas ar du vietiniai siuvėjai, buvo ir kurpius, krosnininkas, kubilius, puodžius. Žymiausia Sipelių siuvėja buvo Veronika Liolytė-Kastanauskienė), išmokiusi bent 14 mokinių.

Kaimas visada turėjo ir savo muzikantų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą (apie 1906-1910 m.) kaimą linksmino keli jauni vyrai: Petras ir Leonas Tauteriai bei kiti, prisidarę birbynių ir išmokę jomis groti. Petras gražiai griežė ir smuiku, o Leonas – klarnetu. Sipelietis Romas Tauterys organizuodavo vakarėlius su populiariais vaidinimais, pats artistus parinkdavo pagal rolės charakterius, pats rūpinosi ir spektaklių apipavidalinimu bei artistų apranga. Aktoriais tapę kaimiečiai pareigingai vykdė režisieriaus nurodymus, o dalyvavimą vaidinimuose laikė didele garbe.

1931 m. R. Tauterio iniciatyva Sipelių ir Suvainiškio jaunimas pastarajame kaime surengė teatrų vakarą – vaidino dramą „Vergijos griuvėsiuos“. Vėliau kiekvienais metais per didžiąsias šventes (Velykas ir Kalėdas) R. Tauterys surengdavo Sipeliuose po vieną vakarą su vaidinimu, šokiais. Su spektakliu „Vytautas Pančiuose“ artistai gastroliavo Suvainiškyje, Čedasuose, Kvetkuose. Iki 1940 m. Sipelių jaunimas pastatė ir suvaidino 4 dramas ir 4 komedijas. Be teatrinės veiklos, kaime vykdavo ir daug kitokių renginių: gegužinės, vakarėliai, kalendorinių švenčių paminėjimai, senųjų metų palydos ir Naujųjų sutiktuvės. 

Atmintį saugo koplytėlė,kapinės, medžiai

Kas iki šių dienų išliko Sipeliuose – viename archajiškiausių rajone kaimų? V. Liolys sako, jog kaimo atmintį saugo nežinomo autoriaus architektūrinis kūrinys – Šv. Jono Krikštytojo koplytėlė. Ji apie 1901 m. pastatyta kaimo pietryčiuose, ant Nadžiupio upelio kranto prie keliuko, vedančio į Panemunį. „Senų žmonių pasakojimu, tuo metu kaime siautė kažkokia epidemija, tapusi daugelio mirčių priežastimi. Todėl kaimo jaunimas nusprendė prašyti Dievo palaimos“, – knygoje rašo V. Liolys. Pagrindinius koplytėlės statymo darbus atliko trys kaimo gyventojai Tauteriai: Antanas (gamino plytas ir mūrijo), Zigmantas  (iš metalo nukalė penkis kryžius) ir Petras (darė pastolius ir kitus darbus), o kaimiečiai vežė žvyrą, akmenis. 

Laikas koplytėlę negailestingai naikino. Todėl 1984 m. V. Liolys surado gerą draugą panevėžietį Joną Maršintą ir per vasaros atostogas abu vyrai koplytėlę restauravo: naujai apskardino, atstatė sukrypusius kryžius, atnaujino skulptūras.

Kaimo pietryčiuose ant smėlėto kalnelio, šimtamečių drebulių apsupty yra Sipelių kapinės. Senų žmonių pasakojimu, XIX a. pabaigoje jas juose medinė tvora, bet šio amžiaus vidury medis visiškai sutrešo ir tvora išvirto. Kaimo žmonės sutarė, jog reikia akmeninės tvoros: organizavo talkas, akmenis gabeno iš savo laukų, o daugiausia – iš vadinamos „lūžynės“ bei gretimų kaimų. Tvoros statybų organizatoriais išrinkti Romas Stakėnas, Juozas ir Kazys Tauteriai – veiklūs ir raštingi kaimo vyrai. Dvi vasaras tvora mūryta, o daugiausia akmenų suskaldė stipriausias kaimo vyras Antanas Liolys. Tvorą mūrijo Antanas ir Leonas Tauteriai. 1935 m. kapinių tvora buvo papildomai sutvirtinta. Čia yra apie 170 kapaviečių, kuriose atgulė ištisos Sipelių kaimo šeimos, o pora dešimčių kapaviečių jau išnyko. Kartu sutirpo ir daug šeimų istorijų: sipeliečių palikuonių, kadaise emigravusių iš Lietuvos, gijos veda į  tolimąją Argentiną, Ameriką ir kitas valstybes.

Dar ir dabar Sipelių kaimą iš tolo pastebėsi dėl išlikusių didelių medžių, menančių sunykusių sodybų vietas. Tiesa, seniausio Sipelių ąžuolo galiūnu nebepavadinsi – medį nunuodijo nedėkinga kaimynystė – buvęs kolūkio cheminių trąšų sandėlis.

Istorijos metraštininkas

Krašto istorijos svarbiausi saugotojai – ne medžiai, kapinės ar kryžiai. Istorijos gyvasčiai reikia žmogaus. O kaip bus, kai ir jo, menančio prosenelių, senelių, tėvų gyvenimus, nebeliks? Sipeliai laimingi, nes  užsiaugino savo metraštininką. Šiame kaime gimęs ir augęs Vladas Liolys, nors jau sulaukęs gražaus amžiaus, nepaliauja rinkti Sipelių ir aplinkinių kaimų istorijos trupinius: kaupia ir užrašo prisiminimus, nuotraukas, dokumentus. Ir, jei Dievas duos sveikatos, iš jo rankraščių ir fotografijų aruodo vėl gims nauja knyga – Sipelių kaimo istorijos tęsinys.

Šį neatlygintiną darbą kelis dešimtmečius dirbantis V. Liolys sako, kad jis – laimingas žmogus. Ir kaip tuo nepatikėsi matydamas švytinčius Vlado ir jo žmonos Alfonsos, visą gyvenimą vyro meiliai vadinamos Alfute, veidus. Šiemet sausio 3 dieną pora atšventė 61 metų vedybų sukaktį.

Aldona Minkevičienė

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: