Po darbų – ilgai lauktos atostogos. Puolam į jas taip, kaip atrodo tuo metu geriausia: lekiam į kaimą, gamtos prieglobstyje atsipūsti nuo skubėjimo, įtampos, garsų. Jei tai netenkina, skrendam į karščiu alsuojančias egzotines šalis. Naujais įspūdžiais, potyriais taip norisi praskaidrinti kasdienybės rutiną, susidedančią iš dviejų pagrindinių stotelių – darbas ir namai…
Šiųmetes ankstyvas atostogas parūpo praleisti Skemų socialinės globos namuose. Mintis kilo atsitiktinai, įstaigos direktoriui Gintarui Girštautui pakvietus parašyti apie penkioliktąjį kartą pensionate vykstantį meno kūrėjų plenerą. Iš pradžių atšovusi „Ne, nes labai trūksta laiko”, po kelių dienų pagalvojau, jog būtų įdomu susipažinti ir pabendrauti su globos namų gyventojais, įamžinti juos prie menininkų pleneruose sukurtų darbų.
Skemų pensionatas – lyg atskira sala, kurioje gyvenimas teka šiek tiek kitokia vaga. Likimas čia esantiems žmonėms pašykštėjo sveikatos, tvirtybės, jų sielas suspaudė geliantis liūdesys, nerimas. Žmonės iš socialinio paribio, turintys psichologinių problemų, sunkiai sergantys. „Ar padėsite man surasti Amerikoje gyvenančią krikšto mamą? Kodėl neatvažiuojate į sporto varžybas? Aš labai greitai parašysiu eilėraštį, nupiešiu piešinį ir Jums dovanosiu…”, – pirmą kartą šie pensionato gyventojų klausimai, siūlymai primena kliedesių voratinklį. Vėliau jie kartojasi, todėl stengiesi nebekreipti dėmesio.
Išsamiau – šeštadienio GR.
Dalia Zibolienė
