Išskirtinai jaunai atrodanti trijų sūnų mama, Saviugdos centro įkūrėja Asta Keraitienė gali daug papasakoti. Ir apie tapybos būdus, ir apie savęs ieškojimą. Tačiau šįkart kalbėjomės ir apie drabužius, vyrą, vaikus, maistą, ir apskritai apie Moters paieškas bėgančioje kasdienybėje ir savyje…
Bet pirmiau apie meną, nes Asta – ne tik menininko žmona, bet ir viena iš nedaugelio Rokiškio dailininkių, kurios paveikslų turi, ko gero, kas antra mūsų miesto šeima. Iš įvairiausių tapybos periodų – vabaliukų, tulpių, kaktusų, galų gale, žmonių, vėliau mandalų.
Turi išsaugojusi savo pirmąjį paveiksliuką – kiškį ant lentutės. Pamena, kad po to piešinio pusei klasės kiškius piešdavo. Po kiškių periodo sekė dailės būrelis, o paskui įstojo į dailės mokyklą, buvo iš pirmosios Arūno Augučio dailininkų laidos. O po devynių klasių Arūnas pradėjo kalbinti ją stoti į tuometinį Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą Kaune.
Asta išvažiavo stoti kartu su drauge, tačiau jaunos menininkės į technikumą nepateko. „Dailės studijos buvo populiarios, klestėjo korupcija ir buvo matyti, kas įstos, kas ne”, – yra pasakojusi Asta. Tačiau vidurinėje mokykloje tiksliaisiais mokslais ji savęs vis tiek nekankino ir jau kitais metais įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą – meninio trikotažo apipavidalinimo specialybę. Taigi pagal išsilavinimą Asta – dizainerė.
Telšiuose mokėsi ne tik menų, bet ir gyvenimo. Labai patiko būti savarankiškai, nuomavosi butus ir, jei tik šeimininkai leisdavo, Asta sienas išsipaišydavo, nes visad norėjo susikurti savitą erdvę. Pamilo Telšius ir žemaičius, nes jie – atviri, šilti, paslaugūs. Pati tuomet augino ilgus šviesius plaukus, vaikščiojo suplėšytais džinsais, meniškais megztiniais.
Plačiau – šeštadienio GR.
Reda Milaknienė
