Šventos Kalėdos kasmet mane grąžina į vaikystę, sodina prie Kūčių stalo drauge su tėvais, artimaisiais. Nors jie seniai iškeliavę anapilin, bet aš juos regiu, su jais kalbuosi, dalinuosi laužiamu kalėdaičiu, dalyvauju Piemenėlių Mišiose. Ši šventė – baltas stebuklas, atnešantis Gerąją Žinią, vilčių pilnatvę.
Daug ką galėtų papasakoti
Mano gimtojo kaimo istorija – tai maža dalelė Lietuvos istorijos. Valstybės sėkmės ir nesėkmės turėjo įtakos ir Kamajų parapijos Žliubų kaimo žmonių gyvenimui. Kraštiečiai, kaip ir dera lietuviams, dievino savo gimtinę, uoliai dirbo laukuose ir namuose. Ąžuolai daug ką galėtų papasakoti, kas amžių sandūroje pasikeitė…
Asmeninio turto surašyme nurodyta, kad 1910 metais Žliubuose buvo penkios sodybos. Iki 1918 m. gyventojai buvo mokestiniai ūkininkai, mokėję grašių, arba „sidabrinį” mokestį caro vietininkui. Mano senelis Anicetas buvo vedęs Anastaziją Merkytę. Skirstant kaimus į vienkiemius, jis, būdamas valstybinio dvaro valstietis, iš dvarininko Reinoldo Pžezdeckio nuomotą žemę išsipirko, užaugino penkis sūnus – Joną, Juozą, Kazimierą, Konstantiną ir Rapolą. Anicetui Petruliui mirus, žemė buvo užrašyta vyriausiojo sūnaus Juozo vardu.
Rikiuojasi atmintyje
Žliubai buvo nepaprastai gražūs, su senomis sodybomis ir aplinka, kurią suformavo gamta. Visi kaimo laukai ir jų paviršiaus reljefas tiko ariamajai žemdirbystei. Pagrindinis ūkininkų kapitalas buvo gyvuliai, miško mediena ir tų metų išaugintas javų bei pluoštinių augalų derlius. Gyva prekyba linais ir kanapėmis praturtino žmones. Neretai vakarais trobose dūzgė verpėjų rateliai, pokšėjo audimo staklės, margavo lino raštai. O jau drobių grožybė! Ir viskas taip ryšku – net smulkmenos ir spalvos. Gamta, įvykiai, papročiai, žmonių dvasingumas rikiuojasi mano atmintyje…
Mano tėvams ūkis buvo šventas dalykas – tai prisirišimas prie žemės, sakyčiau, nenuilstantis darbymetis. Atimk iš jų žemę – kartu atimsi ir gyvenimą. Ar tik ne pirmas to sunkaus jausmo išbandymas – 1940-ieji. Tam tikra prasme jie skausmingi Lietuvai, kurios gyventojai neteko nepriklausomybės, pirmykščių tradicijų ir privačios nuosavybės.
Kol mechaninė energija nepakeitė arklio, jis buvo sudėtinė kiekvieno ūkio dalis, žmogaus pagalbininkas. Prisimenu, kaip dėdė Juozas Petrulis, valdęs 34 ha žemės, su samdiniais gerai arklius šerdavo, juos šukuodavo, kanopas švarindavo tam, kad arkliai niežų neturėtų. Grakščią kumelaitę kinkydavo ir veždavo mane į Kamajų pradinę mokyklą žiemos užpustytais keliais.
Rodos, neseniai aš žengiau pirmuosius žingsnelius į pradžios mokyklą, sėdėjau su Vytautu Vaičioniu prie atverstos lietuviškos knygos lapų, mokytojos Valerijos Gargasienės akyse mačiau rūpestį. Pamokose ji aukštino tiesos, gėrio ir grožio idėjas, mokė įveikti nepasitikėjimą savimi ir vaikystės kompleksus, visur jausti saiką, mielai dalintis žiniomis, o išminties semtis ne tik iš istorijos knygų, bet ir iš tėviškės gamtos – žemės, augalų, medžių, spalvų, tuomet mes ateisime išminčių keliu.
„Turėti gimtinę – didelė tėvų dovana”, – sakė išmintingoji ir nuoširdžioji mokytoja. Pasak jos, gera yra gimti mažame kaime, kuriame gamta atitinka žmogaus mastelį. Kas tėvams buvo gera, turi būti gera ir vaikams, bet niekada negali žinoti, kas nutiks rytoj. Mokytojos vyras mokytojas Jonas Gargasas taip pat noriai dalijosi savo žiniomis, patirtimi, jis nekentė melo – netikro pasaulio.
Laiškuose telpa viskas
Kaip gerai, kad galiu didžiuotis savo mokytojo, buvusio Telšių Žemaitės gimnazijos direktoriaus Jono Tumavičiaus laiškais, kuriuos 1954 metais man parašė jis, atlikdamas karinę prievolę sovietų kariuomenėje, tolimame Vorošilove. Jo laiškuose telpa viskas – nenutrūkstamas galvojimas apie savo grįžimą į Lietuvą, išgyvenimai – tankisto kasdienybė, laki vaizduotė, mintys apie gyvenimą ir buvusius savo mokinius. Mokytojas rašo: “Esu tankistas, mokausi taip, kaip dabar mokotės jūs, kartais drebu, kad nepaklaustų, aišku, kuomet nemoku. Pas mus buvo ilgą laiką labai šaltas oras – nosis šaltis gnaibo, tik žiūrėk, kaip kam pabąla ausis. Nuo Sibiro šalčio šąla rankos ir ausys pratybose. Tai buvo sunku ypač pirmomis užsiėmimų dienomis… Tie jūsų, buvusių auklėtinių, laiškai glosto mano savimeilę – reiškia, aš buvau ne toks blogas, kad manęs nepamiršta. Kartu su tavo laišku gavau ir laišką iš Jono Bendoriaus, kuriam taip pat šiandien parašysiu.”
Šie ir mano nepaminėtieji mokytojai neturėjo ir nė neįsivaizdavo tokių galimybių, kokių mokykla turi dabar. Likimo ironija – 1972 m. mokytojas J. Tumavičius žuvo Vilniuje.
Kelio pradžia
Niekas negali būti abejingas savo gimtinei. Ji kiekvienam – gyvenimo kelio pradžia. Baisiai nemalonu buvo palikti tėviškę, bet tada viskas atrodė kitaip: sunki ekonominė padėtis, nerentabilus žemės ūkis, rinkliavos, panieka katalikų bažnyčiai, masiniai areštai ir deportacijos, besikeičiąs kraštovaizdis, socialinė buitis, papročiai, 1960 m. prasidėjęs sodybų tuštėjimo metas privertė daugelį parapijiečių palikti gimtąsias vietas. Etnografinis Žliubų kaimas dingo iš žemėlapio.
Tikintieji kaimo žmonės matė šventumo pėdsakus danguje, žemėje – smurto, tragizmo ir baimės. Tuomet aš buvau niekas, sudaužyta dalelė – tik gimnazistas. Reikėjo galvoti, ką daryti toliau. Aš jokių lūkesčių, kad liksiu tėviškėje, neturėjau ir į ją žiūrėjau liūdnai. Teko imtis visko, šį tą paaukoti, bet ne pernelyg daug. Aš tada pirmą sykį pagalvojau, kad anksčiau ši gimtoji žemė priklausė mums, sovietinė valdžia ją tiesiog užgrobė, atėmė, mišką iškirto. Kraštiečiai su ašaromis, varu varomi stojo į kolūkį – tapo beturčiais, vargšais. Menkas atlyginimas už darbą neskatino žmonių gerai ir sąžiningai dirbti. Tik po dešimties metų žmonėms už darbą pradėjo mokėti pinigais.
Lemtys
Liko atmintis, liko istorija. Daugybę sutikau žmonių – gerų, abejingų, piktų. Skaudu buvo žiūrėti į Sibirą – nežinią vežamas šeimas, su atjauta prisimenu nelaimingus parapijiečius.
Kokios dailios, jausmingos ir žavios buvo seserys Aldona, Sofija ir Valerija Kirlytės, perpildžiusios vyrų dėmesį, kai pasirodydavo kartu Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčioje, keldamos veikiau pavydėtino grožio negu šventumo įspūdį. Jaunos merginos iš likimo gavo tokių dovanų, kurių nė nesitikėjo, kai joms teko palikti gimtąjį vienkiemį.
Turtingiausią Žliubų kaimo ūkininką Kazimierą Kirlį su dukromis Aldona ir Sofija išgabeno į tolimąjį Sibirą. Vyresnioji dukra Valerija, numačiusi gresiantį pavojų, pasitraukė iš savo tėviškės, ištekėjo ir apsigyveno Kavarske, kur kartu su vyru J. Vaičiūnu mokytojavo. Tremtyje K. Kirlys, tapęs sunkių aplinkybių auka – kenčiantis, ligotas, negandų apimtas žmogus, greitai mirė.
Rūsti lemtis ištiko Žliubų kaimyną Kostą Kriukelį iš Žališkių vienkiemio. Jis patyrė didelį išbandymą – Sibiro tremtį. Laimei, neilgai ten buvo, o jo dukroms Janinai ir Aldonai pavyko išsigelbėti. Jos galėjo mokytis, aukštuosius mokslus baigė ir dabar gyvena Rokiškyje.
Išgyvenimai – tai patirtis, tiek įvairiausių smulkmenų. Kartą aš su klasės seniūnu Stasiu Mickūnu, išsigandę arešto, bėgom iš pamokų, slėpėmės nuo tremties. Bet tąkart nei Stasiui, nei man Sibiras negrėsė, nors paskutinieji žingsniai tėviškėje buvo sunkūs, o siela liko amžiname budrume.
Visa – iš vaikystės ir jaunystės
Laikai pasikeitė. Tėvų sodyboje liko vienintelis čia gyvenusių žmonių likimo liudininkas – ąžuolai. Per kaimą tekėjęs upeliukas užtvenktas, kiek toliau tyvuliuoja tvenkiniai, pastatyta privati poilsiavietė, galima joje apsistoti, švęsti krikštynas, gimtadienį ar žvejoti.
„Po savo tėvų ir Dievo labiausiai turime mylėti tėviškę”, – sakė Jonas Basanavičius.
Mano siela, mano vertybės, gimtoji lietuvių kalba – visa tai iš vaikystės ir jaunystės. Tai paveldėjau nuošaliame Aukštaitijos kaime, kur gimiau ir augau, pažintį su pasauliu lydėjo malonūs santykiai su gamta, įdomūs pasakojimai apie apylinkes.
Nepabėgsi nuo tos žemės, savo pavardės ir vardo, kokį turi, populiarų ar varginantį. Juk kiekvienam – tai labai svarbūs dalykai, kaip tapatybės išraiška, gyvenimo istorija, prasidėjusi pirmuoju žingsniu. Galbūt tai banalu, bet tai, kad mano vardas, ko gero, toks retas, pasak žinomo verslininko rokiškėno Irmanto Tarvydžio, labai palengvina gyvenimą. Nuo gimimo man šis vardas yra svarbus, nes primena tėvus, gimines ir vaikystės kaimą.
Pažįstu žmonių, kurie atsakingai renka vardus. Suprantama, jie tai daro norėdami vaikams gero. Negalėčiau pasakyti, kiek kartų mano vardas buvo netaisyklingai ištartas. Juvencijus – lotynų kilmės, labai retas vardas, ir tai yra tėvų dovana. Pase kaip yra, taip tebūnie, o vaikystėje mano vardas turėjo labai daug trumpinių ir dažniausiai aplinkiniai vadino maloninėmis formomis – Ventuk, Vaciau ir pan.
Sakoma, kad katalikiškasis vardas gali veikti žmogaus fizinę būklę, charakterį. Juk dėl vaikų galima paaukoti viską. Bet kai vaikai išauga, jie dažniausiai vis tiek turi pretenzijų gimdytojams – tai tą ne taip darei, tai aną. Dažnai tėvams nepavyksta pasiekti, kad vaikai sektų jų pėdomis.
Stebuklų metas
Buvo žiema, žvarbu, kai gimiau Šv. Kalėdų rytmetyje. Nereikia niekam Lietuvoje pasakoti, kas yra Kalėdos – stebuklų metas, kai žvaigždės pildo troškimus. Neturėjau Kalėdų su gausiomis dovanomis ir jaunystėje nešvenčiau savo gimtadienio, teko susigyventi su išoriniu pasauliu, kuris gąsdino ir liūdino. Po daugelio metų pastačiau tėvams paminklą Kamajų kapinėse.
Lyg pro šviesos vartus visi esam išėję per gražiausius vaikystės išgyvenimus su kvepiančiom eglaitėm, tėvų žegnojimu prie Kūčių stalo, krištolinėm giesmėm rytmečio bažnyčiose.
Sovietmetyje gražūs dalykai buvo primiršti – tylomis, kantriai laukėm šv. Kalėdų stebuklo, nežinodami, ką likimas skirs. Iškart prisiminiau, kaip vaikystėje sirgdavau ir dėl to buvau kitoks nei daugelis vaikų. Vis dėlto pasveikau ir įsitvirtinau tarp savo bendraamžių draugų.
Tėvas buvo ne vienintelis miręs šeimos narys. Mano brolis Povilas ir sesuo Nijolė mirė maži: brolis – dvejų metų, sesutė – kūdikystėje. Šitas išmėginimas tėvams buvo sunkus. Prisimenu, pokario metais motina savo sielvartą bandė įveikti maldomis, menu, ilgais žiemos vakarais niūniuodavo: „Ką Dievulis myli, tam kryželį duoda, o kas išnešioja, tas laimingas stoja.” Ir niekas negali pasakyti, kokią atgailą jai reikėjo atlikti už žemės vargus ir negalias.
Bus daugiau
Profesorius Juvencijus Petrulis
