Rengiant parodą dvare dailininką Raimondą Gailiūną apėmė neviltis. Kaip tinkamiausiai sukabinti 50 paveikslų, kuriuos trejus metus tapydamas „išgyveno 50 metų“? Nuo panikos išgelbėjo draugas Romualdas Šaferis – keliais rankos mostais rado kiekvienam kūriniui geriausią vietą.
O istorikė Onutė Mackevičienė, pirmoji atėjusi apžiūrėti darbų ir suradusi prie jų Gailiūną, neslėpė emocijų: “Na, ir „pavarei…“ Parodą ji pavadino epochine. Galbūt todėl, kad iš paveikslų žvelgia tikri skauduliai, teka kraujas, o nebesislėpdamas už šaltų spalvų dailininkas kalba apie tai, kas labiausia „klibina“, be gailesčio atverdamas iškrypėliškus visuomenės pavidalus.
Žodžiu, paroda, kaip ir tikėtasi, – įvykis.
Tik R.Gailiūno skambiais žodžiais nenupirksi. Geriausias įvertinimas jam, „siaubingų istorijų tapytojui“, – nuoširdus pokalbis. „Klausk manęs ko nori, nebijau nepatogių klausimų“, – drąsina dar neįsibėgėjus pokalbiui, prisikimšdamas pypkę. Nors tapyba – tema, kuria galim kalbėti iki užkimimo, tačiau ir gyvenimiškiems klausimams Raimondas yra atidus…
– Kodėl paroda pavadinta „Apleistose Tėviškės Fermose“. Juk tokį pavadinimą ne šiaip sau sugalvojai?
– Tai yra užslopintų nepatogių jausmų, sąmonės paribių ir agresyvumo metafora. Gyvename protų sukurtuose „kokonuose“, sudarytuose iš įvairiausių iliuzijų ir jų sujungimų į ištisas „fermas“. Bet į tuos nepakeičiamus būstus, nenumaldomai ardydama mūsų buveinių sienas, kėsinasi gyvenimo tikrovė. Provokuojami visokiausių baimių, grasinančių mūsų saugumui, esam pasiruošę gintis pačiomis įvairiausiomis priemonėmis, kad bet kokia kaina išsaugotume savo iliuzijas.
O fermos man įstrigo prieš keletą metų, kai su vaikais tapėm stovykloje prie Žiobiškio. Šalia buvo ir apleistas kompleksas. Norėjau tą vaizdinį panaudot paveikslams, bet paskui atsisakiau. Nekalbu apie tas fermas tiesmukai, man jų, apgriuvusių, negaila. Jos – kaip užmiršti ignoruojami sąmonės dalykai. Kol tampa neatpažįstami.
– “Kasdienis gyvenimas nuolat į mus kėsinasi – politika, reklama, „marketingai“ provokuoja suktis „durnių laive“. Tuos dalykus, kurie į mane kėsinasi, tapau ir savotiškai nuo to bandau apvalyti savo sąmonę“, – taip sakei prieš kelerius metus. Ar šiandien kas nors pasikeitė?
– Iš esmės ne. Turiu vilties, kad tapydamas perteikiu ne tik asmeninį požiūrį. Pats ir taip neblogai jaučiuosi, duonos turiu, dažų turiu – nieko netrūksta. Bet įsijungiu žinias ir suprantu, kad su pasauliu nėra gerai, negali būti saugus, nors didžiausi kataklizmai atrodo toli Afrikoj.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Reda MILAKNIENĖ
