Meškinis česnakas - retas Lietuvos miškų augalas.
Meškinis česnakas - retas Lietuvos miškų augalas.

Meškinis česnakas – retas Lietuvos miškų augalas. Apie jį sukurta daug legendų. Viena jų atskleidžia šio augalo pavadinimo kilmę: esą po žiemos įmygio meškos noriai ėsdavusios česnakus ir labai greitai sustiprėdavusios. Šį retą, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą augalą, randamą Sartų regioniniame parke, miškininkai siūlo auginti soduose ar daržuose. Jo sėklų galima įsigyti retų augalų sėklomis prekiaujančiose parduotuvėse.
Rokiškio miškų urėdijos miškotvarkos inžinierius Julius ADAMONIS sakė, jog meškinis česnakas išsaugojo ne vieno lietuvio, ištremto į Sibirą, gyvybę.

 

Pabunda pirmas
Balandžio mėnesį pavasarinė meškinių česnakų žaluma it šviesiai žalias kilimas nukloja žemę. Šio augalo lapai panašūs į pakalnučių, tačiau dėl česnakui būdingo kvapo jo neįmanoma supainioti su kitais augalais. Tai – bene ankstyviausias miško augalas, sužaliuojantis tada, kai kiti dar tik bunda iš žiemos miego.
Meškinis česnakas yra daugiametis. Jo lapų ir stiebų ilgis siekia 15-50 cm. Stiebas stačias, tribriaunis. Žiedynas primena mažą baltą skėtį, panašų į apskritą teptuką. Žydi balandžio-gegužės mėnesiais, dauginasi sėklomis ir dukteriniais svogūnėliais. Vienas augalas subrandina 5-50 sėklų. Jos išbyra ir sudygsta netoli motininio augalo, todėl meškiniai česnakai sudaro gana nemažus sąžalynus.
Meškiniai česnakai, liaudyje dar vadinami žalčio, Lietuvos miškuose randami retai. Jie nyksta dėl miškų kirtimo, šlaitų erozijos, augalų rinkimo maistui bei vaistams. Šiuo metu šis augalas Lietuvos Raudonojoje knygoje priskirtas penktai kategorijai, t. y. buvusių labai retų, tačiau atkurtų populiacijų grupei. Vienok, jo populiacijos yra labai pažeidžiamos ir augalas laikomas saugotinu. Jo augimo vietose leidžiama atlikti tik sanitarinius miško kirtimus, nes po plynų kirtimų augalas tampa neatsparus ligoms ir nebesubrandina sėklų.

Gydantis augalas
Medicinos literatūroje rašoma, jog meškinių česnakų preparatai gerina apetitą, kraujotaką, virškinamojo trakto darbą, padeda išsaugoti gerąją žarnyno florą, stabdo puvimo bakterijų vystymąsi, jo ištraukose esantys eteriniai aliejai pagreitina žaizdų, opų gijimą. Meškinio česnako lapai vartojami gydomosioms salotoms gaminti, sergant virškinamojo trakto ligomis. Maistui gali būti naudojami jauni lapai su visais lapkočiais. Nors šio augalo pavadinimas gana grėsmingas – meškinis, jo skonis švelnus, tik senesni lapai yra šiek tiek aitrūs. Lapuose daug askorbo rūgšties, eterinio garstyčių aliejaus, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų.
Rokiškio miškų urėdijos miškotvarkos inžinierius Julius Adamonis sakė, jog mūsų rajone daugiausia meškinio česnako yra randama Sartų regioninio parko Dusetų girios miške (Kamajų girininkija). Čia įrengtame Vosynos pažintiniame take šiam augalui skirta viena stotelė. Joje pateikta daug informacijos apie meškinį česnaką, jo savybes, taip pat įspėjama, kad šis augalas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Nušluos nuo paviršiaus
Sartų regioninio parko vyriausioji ekologė Daiva Norkūnienė sakė, jog Dusetų girioje yra dvi didesnės meškinio česnako augimvietės. “Nebūtų problemos, jeigu žmogus atsargiai nusiskintų kelis šio augalo lapelius. Deja, daugelis miškų lankytojų nori jų kuo daugiau. Skubėdami žmonės išplėšia augalą iš žemės su visomis šaknimis arba jį labai apdrasko. Po tokios invazijos česnakas nebežydi ir nebebrandina sėklų”, – įspėjo ekologė. Anot pašnekovės, augalo žydėjimo metu, kai jis sukaupia bene daugiausiai vertingųjų medžiagų, Sartų regioninio parko inspektoriai budi meškinio česnako augimvietėse. “Jeigu leisime nevaržomai šiuos augalus skinti, žmonės juos nušluos nuo žemės paviršiaus. Turguje retą augalą jie išmainys į pinigus”, – prognozavo p. Norkūnienė.
Ekologė prašo nerauti natūraliose augimvietėse rastų augalų, geriau prisirinkti sėklų ir jas pasėti sode ar darže. Meškiniam česnakui patinka drėgnos ir nelabai saulėtos vietos. “Maždaug po dvejų metų jau galėsite šio augalo paskanauti, o po trejų – valgyti pilna burna ir net kaimynus pavaišinti. Aišku, jeigu šiam patiks augimo vieta”, – patarimų negailėjo ekologė. Be to, meškinio česnako sėklų galima nusipirkti retų augalų sėklomis prekiaujančiose parduotuvėse.

Iš aptvaro – pabėgo
“Meškinis česnakas išsaugojo ne vieno lietuvio, ištremto į Sibirą, gyvybę”, – miškininkas J.Adamonis prisiminė Lietuvos generalinio miškų urėdo Benjamino Sakalausko ne kartą sakytus žodžius. Tolimame ir atšiauriame krašte tremtiniai ne tik valgė šių augalų šviežius lapus, bet ir juos sūdė.
Miškininkas J.Adamonis prisiminė vieną istoriją: netoli Vosynos pažintinio tako miškininkai rado nedidelę 2 m ilgio ir tokio paties pločio meškinių česnakų augimvietę. Nutarė ją saugoti, aptvėrė. “Tyčia ar ne, tačiau augalai aptvare išnyko. Ėmė iš jo ir… pabėgo”, – šypsodamasis sakė p. Adamonis. Tiesa, vėliau netoli aptvertosios vietos miškininkai rado dar vieną meškinio česnako augimvietę…

 

Pagalbos šaukiasi mažasis erelis rėksnys

Lietuvoje vykdomas projektas “Mažojo erelio rėksnio apsauga Lietuvos miškuose” aktualus ir mūsų rajonui. Miškininkų duomenimis, Dusetų girioje peri trys mažojo erelio rėksnio poros.

Mažasis erelis rėksnys įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Tai vidutinio dydžio plėšrusis paukštis, pradedantis perėti nuo ketvirtųjų gyvenimo metų. Jis gyvena iki 26 metų. Mažasis erelis rėksnys lizdus krauna brandžiuose miškų sklypuose. Paukštis maitinasi atvirose vietose: pamiškių pievose, ganyklose, neužžėlusiose kirtavietėse. Pagrindinis jo grobis – peliniai graužikai. Taip pat minta varlėmis, paukščiais, kurmiais, kitais smulkiais žinduoliais.
Kaip teigia šaltiniai, sėkmingai perėjusios mažojo erelio poros dažniausia užaugina tik vieną jauniklį. Lizde išaugę du jaunikliai – išimtis. Mažas jauniklių skaičius ir didelis jų mirtingumas pirmaisiais gyvenimo metais – šios paukščių rūšies biologinės ypatybės. Todėl mažųjų erelių mažėja.
Šie paukščiai daugiau nei pusę metų praleidžia ne veisimosi vietose, žiemoti skrenda net iki pietų Afrikos. Mažieji ereliai rėksniai paplitę visoje Lietuvoje, tačiau perinčių porų skaičius įvairiose šalies dalyse skiriasi. Tai priklauso nuo kraštovaizdžio ir žemėnaudos ypatybių. Atlikus mokslinius tyrimus nustatyta, kad dabar šalyje peri 1900-2870 porų, arba apie 10 proc. visų Europoje perinčių mažųjų erelių rėksnių. Tai dažniausia Lietuvoje gyvenančių erelių rūšis, tačiau nustatyta, kad 1980-2006 m. mūsų šalyje jų sumažėjo daugiau nei 20 proc. Viena pagrindinių šių paukščių nykimo priežasčių – intensyvi ūkinė veikla miškuose. Miškų kirtimo taisyklės draudžia vykdyti pagrindinius kirtimus 100 m atstumu nuo šių erelių lizdų. Nustatytoje zonoje visi kiti miško kirtimai ir medienos ištraukimas draudžiami veisimosi metu – balandžio 1 – rugsėjo 1 d.
Mažojo erelio rėksnio išsaugojimo programoje numatyta parengti šių paukščių apsaugos planą, sutvirtinti per 80 prastos būklės lizdaviečių arba netoliese įrengti dirbtinius lizdus.
Rajono miškininkų duomenimis, rajono valstybiniuose miškuose iš viso yra žinoma ir saugoma 20 šių erelių lizdaviečių. Dusetų girios botaniniame-zoologiniame draustinyje peri trys mažojo erelio rėksnio poros. Rokiškio miškų urėdijos miškotvarkos inžinierius Julius Adamonis sakė, jog šie paukščiai yra sėslūs, nepalieka savo lizdaviečių. Jei mažiesiems ereliams niekas nesutrukdo, jie visada grįžta į tą pačią vietą. Ornitologai planuoja apžiūrėti šių erelių lizdus, įvertinti jų būklę. Jeigu reikės, netoli šių paukščių lizdų bus įrengti dirbtiniai, tikintis, jog rėksniai persikels į juos.

Dalia Zibolienė

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: