Sėlynės girininkija - viena septynių Rokiškio miškų urėdijai priklausančių girininkijų. "Nesame didžiausi, neturime nei draustinių, nei rezervatų..." - kuklinosi "Gimtojo Rokiškio" kalbintas Sėlynės girininkijos girininkas Gintaras Čypas. O vis dėlto 5160 ha jo prižiūrimuose miškuose prieglobstį randa Lietuvos Raudonojon knygon įtraukti gyvūnai bei retų, nykstančių rūšių augalai...

Čia būta žemapelkės
Sėlynės girininkijos teritorijoje tik kur ne kur pamatysi ąžuolų, uosių, klevų ar liepų sudaromų medynų. "Štai derlingos Obelių apylinkės žemės nuo seno garsios ąžuolais, o mūsiškėje geriau tarpsta eglės, beržai ir pušys", - pasakojo g.Čypas.
Sacharos, Rokiškėlių, Trakų, Raisto, Varaščinos, Vidumiškio, Alsetos, Audrupio, Kraštų - tai tik mažoji dalis visų Sėlynės girininkijos globoje esančių miškų. Kiekvienas jų, anot girininko, turi savo istoriją. "Neseniai teko vartyti dar Pirmojo pasaulinio karo laikų dokumentus. Nustebau: praėjusio amžiaus pradžioje nuo dabartinio Sėlynės miestelio iki viaduko ir geležinkelio driekėsi žemapelkė. Žvelgiant į šiandien žmonių gyvenamą teritoriją nė nesitiki tuo..." - pasakojo p. Gintaras.

Girininkijos turtai
"Net 53 proc. girininkijai priklausančių miškų sudaro privatūs ir nuosavybei atkurti skirti miškai. Likusysis plotas - girininkijos valdomi valstybinės reikšmės miškai", - sakė girininkas.
Vos keli kilometrai nuo Rokiškio nutolusioje Sėlynės girininkijoje sutiksi ir retų žvėrių. "Iš medžioklės Rokiškėlių miške grįžę vyrai gyrėsi matę lūšį. Anksčiau Sacharos miške gyvendavo vilkai, tačiau dabar jų pėdsakų beveik nebeaptinkame, tik atklydėliai palieka savo ženklų", - sakė girininkas G.Čypas, jau daugiau nei dvidešimtmetį pasišventęs miškams ir jų priežiūrai.
Sėlynės miškus pamėgo briedžiai, elniai, stirnos, šernai, čia aptiksi šmirinėjančius janotą ar lapę. Tarsi iš Raudonosios knygos atskridę čia suka lizdus juodasis gandras, mažasis erelis rėksnys, vištvanagis, vapsvaėdis, skėtsakalis. Į šiuos miškus užklydusio botaniko akį traukia samanos - plunksninė pliupsnė ir Helerio pilelė, įtrauktos į nykstančių augalų gretas.

Lankomiausios vietos
Ne tik gyvūnijos ar augalijos įvairove gali pasigirti Sėlynės girininkija. "Nors daugelį labai viliojančių draustinių ir rezervatų neturime, tačiau yra galimybė akis paganyti gražiame kraštovaizdyje, jėgų ir ramybės mūsų eglynuose, pušynuose bei beržynuose pasisemti. Vien Europos miškas, 2003-iaisiais pasodintas greta Ruopiškio ežero, ko vertas! Šiam 48,7 ha miškui aptverti buvo sumeistrauta speciali 3 km tvora nuo žvėrių apsaugoti, o nuo galimos gaisro grėsmės - mineralinių medžiagų juostos, suskaidančios mišką į atskirus kvartalus. Tačiau geriausia girių lankytojams žinomas ir daugiausia jų privilioja Raisto miškas. Nuo seno žmonės jį Grybu vadina. Kada ir kam šovė į galvą šalia kelio į Uteną esančią poilsio aikštelę papuošti medine grybo formos konstrukcija, taip ir nepavyko išsiaiškinti", - šypsojosi p. Gintaras. Pasak jo, ne kartą girininkijos darbuotojai Raisto miško simbolį lopė ir remontavo, greitai pūvančiam mediniam statiniui išliejo cementinį kotą, kepurę apkalė skarda. "Ir mums gražu, ir čia užsukančiam jaunimui nebe taip knieti grybo tvirtumą išmėginti", - kalbėjo girininkas.
Pamėgo rokiškėnai ir medžiotojų auginamus šernus. "Pasižiūrėti aptvaro augintinių kaip į tikrų tikriausią zoologijos sodą važiuoja ir mokiniai, ir suaugę. Tačiau tikrasis tokio aptvaro tikslas buvo visai kitas: norėjome jauniems medžiokliniams šunims parodyti, kaip šernai atrodo", - juokėsi p. Gintaras.

Miške - seni foteliai...
Sėlynės girininkijos girininkas, paklaustas apie girininkijai aktualią šiandienos problemą, nė nesusimąstęs atsakė: "Šiukšlinimas." Pasak jo, panaikinus seniūnijų šiukšlynus, į miškus ėmė keliauti seni baldai, automobilių padangos, statybų ir buities atliekos. "Girininkijos darbuotojai pasakojo, jog vidury Sacharos miško aptiko senus fotelius. Padangų prekeiviai buvo įsigudrinę jų atsikratyti Alsetos miške... Ir visa tai vyksta moderniame 21-ajame amžiuje? Ką ir bepridurti?"- mostelėjo ranka girininkas.

Vilties yra
Anot p. Čypo, mūsų poilsiautojų sąmoningumas vis dėlto didėja. "Daugiau atsiranda aplinkos taršai neabejingų žmonių, kurie mus informuoja apie kaimyno, pažįstamo ar svetimo žmogaus pamiškėn išverstas šiukšles. Pasitaiko net tokių, kurie į mus kreipiasi su įrodymais apie šiukšlintojus, pateikia fotografijų", - pasakojo jis. "Ką daryti, kad miškų tarša mažėtų?" - klausėme pašnekovo. Ir jis sakė: "Žmogus privalo suprasti, kad šiukšlindamas miškus kenkia ne kam kitam, o pačiam sau, savo vaikams, anūkams... Juk gyvename tiems, kurie dar tik ateis. Negi tik šiukšlynus jiems bepaliksime?"

Svetimoje ganykloje - paskerstos karvės oda ir viduriai...

Kai kam nieko nereiškia ant kelio numesti nuorūką, kitam - į mišką išvežti nereikalingus baldus... O štai Bajorų miestelio gyventojas svetimoje ganykloje nutarė atsikratyti paskerstos karvės odos ir vidurių. "Ne man smirdės", - tik taip gali pagalvoti toks niekdarys.

Atsikratė...
Į "Gimtojo Rokiškio" redakciją kreipėsi Bajorų miestelio (Rokiškio kaim. sen.) gyventoja. Ant vietos gyventojų supiltos šakų bei lapų krūvos ji pamatė besivoliojant karvės odą ir žarnas, jau pradėtas tampyti laukinių žvėrių. "Kas gi taip daro? Nejaugi sudėtinga kritusio ar paskersto gyvulio atsikratyti taip, kaip reikalauja tvarka? O ir sinoptikai karščius pranašauja, smarvė bus didžiausia", - kalbėjo moteris ir patarė pasidomėti veterinaro Petro Šeško, prižiūrinčio Bajorų gyventojų ūkius, ar šis neturi duomenų apie neseniai nugaišusią žalą karvę.

Būtina utilizuoti
"Gimtojo..." kalbintas veterinaras teigė, jog nei šią, nei praėjusią savaitę apie nugaišusį tokios spalvos gyvulį žinių nepateikė nė vienas Bajorų miestelio gyventojas. "Nei nugaišusio, nei paskersto gyvulio ar jo dalių mesti į šiukšlyną negalima. Nugaišusio gyvulio mėsos negalima palikti net šunims šerti: dvėsena turi būti utilizuota. Šią paslaugą teikia Rietavo bendrovė: pranešus apie kritusį gyvulį jos atstovai patys atvažiuoja jo pasiimti", - teigė P.Šeškas.

Gresia bauda
Kas atsikratė nereikalingos karvės odos bei vidurių, negalėjo pasakyti ir Rokiškio rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiasis veterinarijos gydytojas-inspektorius Vydas Puidokas. "Ačiū, kad informavote, bandysime pasidomėti ir surasti kaltininką", - pažadėjo jis. Nepraėjo nė valanda, ir nudvėsusios karvės savininkas jau buvo žinomas. "Bajorų miestelio gyventojas prisipažino, kad jis bandė atsikratyti paskersto gyvulio liekanų. Žmogus gailėjosi dėl to, ką padarė, sutvarkė priterštą vietą, todėl piniginė bauda jam nebuvo skirta", - aiškino p. Puidokas. Pasak jo, tokių atvejų mūsų rajone pasitaiko nedažnai. "Dabar žmonės apsiskaitę, žino įstatymus, tad nugaišęs gyvulys arba paskerstojo nereikalingos dalys išgabenamos į utilizavimo bendrovę arba tvarkingai užkasamos", - teigė p. Vydas. Už paliktą pūti nugaišusį gyvulį ar paskerstojo liekanas gresia 100 Lt ir didesnė bauda.