„Apsupti pušynų jaučiamės tarsi kurorte“, - Kazliškio seniūnijos miškus apibūdino seniūnas Vytautas Spalgenas. Klaidžių pelkių ir pušynų paslaptimis pasidalinti sutikęs Pandėlio girininkijos girininkas Aidas Rinkevičius atskleidė gausybę įdomybių apie retus augalus ir žvėris: Kazliškyje šleivojusią mešką, apuokėlio gelbėjimo operaciją, pušynuose paslėptą caro kareivių lobį...

Paviliojo miškai

Per 19 dar­bo metų p. Rin­ke­vičius išbraidė pačius slapčiau­sius Kaz­liškio šilų ta­kus. Jis - gi­ri­nin­kas, medžio­to­jas, žve­jys, fo­to­gra­fas... Meilę gam­tai jis pa­veldėjo iš ma­mos, ku­ri il­gus me­tus prižiūrėjo ir puo­selėjo šio krašto gi­rias. Gi­ri­nin­ko akys ima žibėti, kai jis pa­sa­ko­ja apie tur­tingą ir įdo­mią Kaz­liškio miškų aug­me­niją bei gyvūniją, paukščių ir žvėrių elg­seną. Šiai se­niūni­jai pri­klau­so apie 2000 ha miškų, 1100 ha - pri­vatūs. Kaz­liškio šiluo­se do­mi­nuo­ja pušys, beržynų ir eg­lynų mažiau. Dau­gu­ma miškų - aukšta­pelkės. "Tikrų aukštų pušynų mažai", - pa­sa­ko­jo gi­ri­nin­kas. Kaz­liškio šilai net už ra­jo­no ribų garsūs span­guolėmis: ru­de­niop jų rink­ti trau­kia pul­kai uo­gau­tojų. Tik­ras gam­tos ste­buk­las - maždaug 50 ha draus­ti­nis, vie­ti­nių gy­ven­tojų va­di­na­mas tie­siog Kaz­liškio ba­la. "Tai po žmo­gaus veik­los at­si­ku­rian­ti pelkė. Kažka­da čia bu­vo ka­sa­mos durpės. Ap­leis­tas dur­py­nas vėl virs­ta mišku, aukšta­pel­ke", - aiški­no p.Rin­ke­vičius. Kaz­liškio aukšta­pelkėse ga­li­ma ras­ti retų, įspūdingų au­galų. Tai sau­lašarė, medžio­jan­ti mu­ses ir ki­tus vabzdžius. Ar­ba pa­pras­to­ji tekšė - gel­to­na, avietę pri­me­nan­ti uo­ga.

Span­guo­ly­nas - ne gy­va­ty­nas

Pa­tyrę gry­bau­to­jai ir uo­gau­to­jai įsi­ti­kinę - kur span­guolės, ten ir gy­vatės, gir­di, nedrįsk span­guo­ly­no vi­du­ry ant kel­mo prisėsti. "Ne­tie­sa. Mūsų rais­tuo­se gy­vatės re­tos. Per du dar­bo dešimt­mečius gal pen­kias te­su ­matęs. Žalčių pas mus iš vi­so nėra, o gluo­denų pa­si­tai­ko", - kalbėjo gi­ri­nin­kas. Kaz­liškio apy­linkėse netrūksta įdo­mių paukščių: virš No­ti­galės pel­kių ra­tus su­ka jūri­nis ere­lis. Il­ga­lau­kių miške anksčiau perėda­vo dvi juodųjų gandrų šei­my­nos. Pas­ta­ruo­ju me­tu jų ne­be­ma­ty­ti. Šiluo­se ne­mažai suo­pių, slankų. Pas­tarųjų net bu­vo ren­gia­mos medžioklės. Tačiau Eu­ro­pos Sąjun­ga slan­kas medžio­ti draudžia.Kaz­liškėnai gir­di ir pelėdų ūba­vimą. Šie paukščiai ku­ria­si ap­leis­tuo­se pa­sta­tuo­se, pamėgę prie pat mies­te­lio esantį šilą. Esa­ma ir mažųjų apuokėlių. Gi­ri­nin­kas pa­sa­ko­jo kartą pa­stebėjęs ant žemės žings­niuo­jantį jau­niklį. "Pa­gal­vo­jau, iš liz­do apuokėlis iškri­to. Mažylis skris­ti dar ne­mo­ka, o ant žemės jam ne­sau­gu. Pa­bandžiau įkel­ti į in­kilą, bet jis ne­len­da. Ban­dau įkišti paukščiuką į landą, tačiau jis priešina­si. Pa­tupdžiau jį ant šakos, o jis, pa­tupėjęs bent dešimt mi­nučių, vėl nu­si­ri­to žemyn", - apie bergždžias pa­stan­gas gelbėti paukštelį pa­sa­ko­jo gi­ri­nin­kas. Grįžo jis na­mo, su­si­ra­do knygą apie apuo­kus ir sužino­jo, kad paukščiu­kas ne šiaip sau iškri­to iš liz­do. Pa­augę paukšte­liai nu­si­leidžia ant žemės ir žings­niuo­ja to­lyn nuo liz­do. Apuokėlio ke­lionė sau­gi: jį se­ka ir nuo plėšrūnų gi­na tėvai.

Gam­tos pa­slap­tys

 Pašne­ko­vas su pa­si­didžia­vi­mu pa­sa­ko­ja apie Kaz­liškio šilų tur­tus. Čia gau­su briedžių, šernų, stirnų. Pa­tys ty­liau­si ir kan­triau­si gam­tos stebėto­jai priešaušrio rūkuo­se ga­li išvys­ti el­nių pul­kelį. "Šie di­din­gi žvėrys la­bai baikštūs. Jie tik aki­mir­kai šmėsteli ir vėl pa­si­sle­pia", - sakė p. Rin­ke­vičius. Į Lie­tu­vos rau­donąją knygą įrašytos plėšrūnės ūdros - dažnas svečias ne tik upe­liuo­se ir grio­viuo­se, bet ir Kaz­liškio mies­te­ly­je. Netrūksta ir jų kai­mynų bebrų. "Su beb­rais su­darėme tai­kos su­tartį", - nu­si­juokė gi­ri­nin­kas, pa­klaus­tas, ar šie darbštūs ir išra­din­gi sta­ty­bi­nin­kai kaz­liškėnams ei­bių nek­rečia. Se­niūni­jos van­dens tel­ki­niuo­se jis pa­stebėjo ir kur kas re­tes­nių graužikų: on­datrų. "Šitas žvėre­lis pa­našus į bebrą, tik mažes­nis, maždaug dviejų vy­ro kumščių dydžio. Ra­do­me jų suręstų na­me­lių, su­neštų pašarų krūve­lių", - pa­sa­ko­jo p. Rin­ke­vičius. Vie­nin­te­liai žvėrys, ku­rių miškuo­se mažėja, - pil­kie­ji kiškiai. Vi­si ki­ti - net žiemą sotūs ir prižiūrėti, bal­ta­sis ba­das jiems ne­gre­sia. Miškuo­se medžio­to­jai įrengė ėdžių, drus­kos laižyklų. "Per visą žiemą ne­ra­do­me nė vie­no nu­gaišusio žvėries. O su­medžio­ti šer­nai ir stir­nos bu­vo riebūs", - pa­sa­ko­jo gi­ri­nin­kas.

Užkly­do meška

Di­die­ji plėšrūnai Kaz­liškio miškuo­se - re­ti svečiai. Gre­ti­muo­se Pandėlio se­niūni­jos miškuo­se irštvas įsi­rengę dvi vilkų šei­my­nos užklys­ta tik ret­karčiais. Tačiau prieš sep­ty­ne­rius me­tus Kaz­liškio pa­aug­lys miške ap­ti­ko vil­kiuką ir bandė jį au­gin­ti na­muo­se. Kol bu­vo jau­nik­lis, žvėre­lis klausė šei­mi­nin­ko. Paūgėju­siam vil­kui pra­bu­do plėšrūno ins­tink­tai ir jis ėmė ieško­tis gro­bio: gvelb­ti kai­mynų vištas, žąsis. Už ei­bes užda­ry­tas daržinėje jis su­gebėjo pra­graužti len­tinę pa­sta­to sieną ir vėl ištrūkti į laisvę. Pa­aug­liui te­ko at­si­svei­kin­ti su au­gin­ti­niu: jį pri­glaudė Kau­no zo­o­lo­gi­jos so­das. Kal­ba­ma, kad vil­kas dar te­be­gy­ve­na ja­me. Pa­slap­tingą miškų plėšrūną - lūšį gi­ri­nin­kas matęs tik kartą, be­ne prieš 15 metų. Prieš gerą dešimt­metį tikrą sen­sa­ciją bu­vo sukėlu­si ru­do­ji meška. Pačios šlei­va­kojės nie­kas ne­matė, tačiau pa­gal pėdas at­sekė, kad ši žir­glio­jo kaz­liškėnų daržais, užsu­ko į Beržuo­nių kaimą, per­bri­do Ne­munėlio upę ir pa­si­slėpė miškuo­se. "Skli­do gan­dai, kad ji iš Ry­gos cir­ko pabėgo. Sa­vi­nin­kams esą pa­vy­ko ją su­gau­ti",- pa­sa­ko­jo gi­ri­nin­kas.

Pra­dingę lo­biai

Ne tik gam­tos, bet ir žmo­gaus tur­tais garsūs Kaz­liškio šilai. Juo­se driekėsi Pir­mo­jo ir Ant­ro­jo pa­sau­li­nių karų fron­to li­ni­jos. "Se­no­liai pa­sa­ko­jo, kad Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu Kaz­liškio apy­linkėse bu­vo įsikūręs rusų ar­mi­jos šta­bas. Trauk­da­mie­si nuo vo­kiečių ru­sai po pušimi užkasė šta­bo iždą ir ją pažymėjo. Daug kas to lo­bio bandė ieško­ti, bet ne­ra­do. Prieš ke­lerius metus, pušies kel­mo skritėje ei­gu­lys ap­ti­ko tris se­no­vi­nes va­ri­nes vi­nis. Jis spėjo, kad tai ir bu­vo pažymėto­ji pušis. Vėliau jis ieško­jo kel­mo, nuo ku­rio skritė pjau­ta, bet nesėkmin­gai..." - pa­sa­ko­jo p.Rin­ke­vičius.   

Kaz­liškėnai namų ne­teršia...

Pa­prašytas įvar­din­ti la­biau­sia šiukšlėmis užterštą se­niūni­jos vietą, Kaz­liškio se­niūnas Vy­tau­tas Spal­ge­nas (nuotr.) ne­dve­jo­da­mas dūrė pirštu - po­il­sio aikštelė prie jud­raus Ro­kiškio-Biržų ke­lio. "Mūsų žmonės nešiukšli­na. Pa­dan­gas, maišelius, bu­te­lius pa­lie­ka pra­važiuo­jan­tys..." - sakė se­niūnas.

Pusšim­tis maišų

Nuo Ro­kiškio iki Biržų - maždaug 60 km. Tad yra lai­ko ir su­muštinį su­kimšti, ir pis­ta­cijų pa­kelį išgliau­dy­ti, ir gai­viai­siais ar stip­riai­siais gėri­mais pa­simėgau­ti. Šio ke­lio at­kar­po­je įreng­tos dvi po­il­sia­vietės: prie Kaz­liškio (Ro­kiškio r.) ir Biržų ra­jo­ne. Au­to­mo­bi­lis - ne šiukšlių dėžė, todėl sku­ba­ma at­si­kra­ty­ti mais­to pa­kuočių, saulėgrąžų ar riešutų lukštų. Pradėjus šva­ri­ni­mo­si pro­cesą, ba­gažinėje at­si­ran­da vie­na ki­ta se­na pa­dan­ga, ke­li bui­ti­nių at­liekų maišeliai... Šiukšlių sėkmin­gai at­si­kra­to­ma po­il­sia­vietėje ir miške­ly­je ap­link ją. "Kas­met su Kaz­liškio jau­ni­mu ren­gia­me ak­ciją "Da­rom" ir šva­ri­na­me aikštelę. Ak­ci­jos me­tu pri­ren­ka­me maždaug pusšimtį maišų šiukšlių", - pa­sa­ko­jo se­niūnas.

Ke­lio žen­klai

Į Kaz­liškio miškus be tuščio šiukšlių maišo nežen­gia ir Pandėlio gi­ri­nin­ki­jos gi­ri­nin­kas Ai­das Rin­ke­vičius. Jo lai­mi­kis - gry­bau­tojų, uo­gau­tojų, miško kirtėjų pa­lik­ti mais­to pro­duktų pa­ke­liai, gėrimų bu­te­liai. Šiluo­se dau­giau­sia šiukšlių ran­da­ma span­guo­liavimo me­tu. "Žmonės pažymi ta­kus į der­lin­giau­sius span­guo­ly­nus: ant medžių šakų riša spal­vo­tus sku­durėlius, krūmus "pa­puošia" plas­ti­ki­niais bu­te­liais. Tuos skudurus ir bu­te­lius nu­ren­ka­me, o jie ir vėl pri­ka­binėja. Būna, kad per dieną to­kių šiukšlių pri­ren­ku tris maišus", - pa­sa­ko­jo gi­ri­nin­kas. Miškuo­se kaz­liškėnai nešiukšli­na. Jei jau pri­reikė at­si­kra­ty­ti ko­kios stam­besnės šiukšlės, tai pa­ty­liu­kais sėli­na užda­ryto se­niūni­jos sąvar­ty­no link. "Ačiū Die­vui, šie­met žada ra­jo­no sąvar­ty­nus su­tvar­ky­ti ir užpil­ti žemėmis. Ta­da ir teršimas pa­si­baigs", - vylėsi se­niūnas.

Ne van­da­lai

Mies­te­lio šile bei Vai­nių miške kaz­liškėnų pra­mo­goms įreng­tos trys aikštelės. "Žmonėms jos la­bai pa­tin­ka: sa­vait­ga­liais čia važiuo­ja pa­va­ka­ro­ti, šašlykų išsi­kep­ti, švenčia Sek­mi­nes ir Jo­ni­nes. Nėra nei prišiukšlinę, nei ko su­laužę. Iki šiol svei­kas suo­liu­kas ant Ne­munėlio kran­to: pa­va­sarį kaz­liškėnai at­ei­na pa­si­grožėti pražydu­sio­mis ie­vo­mis", - pa­sa­ko­jo se­niūnas. Jau­ni­mo ypač mėgia­mas mies­te­ly­je gi­ri­nin­ki­jos spe­cia­listų pa­so­din­tas Pus­va­landžio par­kas. "Anksčiau ten bu­vo krūmy­nas. Jį su­tvarkėme, pa­so­di­no­me me­de­lių", - pa­sa­ko­jo gi­ri­nin­kas A.Rin­ke­vičius.

 Apšnerkštė miškus ir pa­ke­les

Vir­gi­ni­jus Ven­ciu­lis

Gy­ve­nu Kon­stan­ti­na­vo­je. Anksčiau ne­to­li gy­ven­vietės veikė sąvar­ty­nas. Ne­si­skundėme juo: bu­vo tvar­ko­mas, pa­to­gus at­si­kra­ty­ti ne­rei­ka­lingų daiktų. Ar ge­riau, kai šiukšles ėmė rink­ti cen­tra­li­zuo­tai? Nežinau. Kam vežti sta­ty­bos at­lie­kas, se­nus bal­dus į Ro­kiškį, jei ga­li­ma pa­kelėje išmes­ti? Prie De­ge­nių kai­mo po­il­sio aikštelės šiukšliadėžėn sal­dai­nio po­pierėlio ne­beįgrūsi... Kol žie­ma, šiukšlynų ne­si­ma­to. O kai snie­gas nu­tirps?

Vir­gi­ni­jus Stumb­rys

Gy­ve­na­me ne­to­li po­il­sio aikštelės. Ko tik ne­pri­sižiūri­me: kas­dien iš mašinų šiukšles maišais tem­pia. Va­sarą tuos maišus bent jau į krūmus nu­vilk­da­vo. Žiemą nė tiek ne­be­si­var­gi­na: me­ta kur pa­kliu­vo. Anksčiau miške­ly­je, ap­link po­il­sia­vietę, gry­bau­da­vom. Šį ru­denį ran­ka ne­be­ki­lo grybų iš šiukšly­no rau­ti. Mūsų šie­nau­ja­mos pie­vos tęsia­si iki pat pa­kelės, tai tik spėk iš šie­no po­pierius, bu­te­lius, plas­ti­ki­nes pa­kuo­tes rink­ti. Jei ne­ap­sižiūrėjęs pa­duo­si kar­vei glėbelį šie­no su šiukšlėmis, kaip mat ją su­sarg­din­si. Ir vaikų prašyda­vau: pa­ma­ty­sit šiukšlių, pa­kel­kit, su­rin­kit...

Svetlana Šerepkienė

Šiukšlinimas - didelė bėda. Pamiškės pilnos šiukšlių. Pernai dalyvavau akcijoje "Darom": tvarkėme pakelę. Dauguma šiukšlių - buitinės atliekos. Įtariame, kad ne kazliškėnai jų primėtė. Dauguma mūsų žmonių turi šiukšlių konteinerius. Popierius renkame krosnies pakuroms, kitas šiukšles metame į konteinerius. Manome, kad atliekų krūvos pakelėse - miestelėnų darbas. O kas dėsis, kai orai atšils, ir rokiškėnai ims traukti prie mūsų seniūnijos ežerų?

Stasė Žiaugrienė

Kol sniegas nenutirpo, nieko baisaus lyg ir nematyti. Seniūnijos darbuotojai prižiūri, kad Konstantinavoje būtų tvarkinga. Negaliu sakyti, kad mes  esame apsileidę. Žinoma, visko pasitaiko. Ne visi ir šiukšlių konteinerius įsigijo. Kodėl neskuba? Sako, kad šiukšlių neturi. Kur tau neturės! Tiesiog meta į valdiškus konteinerius. Bjauru, kad šiukšlių maišų prigrūda ir į rūšiuotoms atliekoms skirtus konteinerius.  Šiukšlyną buvo atidarę ir prie tvenkinio. Mes jį greitai likvidavome, iškabinome skelbimus, kad daugiau nedrįstų mėtyti šiukšlių.