Apklausos
Šv. Mato bažnyčios bokšto patalpų švarinimas, rodos, turėjo praeiti sklandžiai. Balandžio 20-ąją bažnyčiai talkinti susirinko Panevėžio kolegijos Rokiškio filialo ir Turizmo informacijos centro darbuotojai. Apie šią talką, sukėlusią piktas diskusijas, „Gimtasis Rokiškis“ pasakojo balandžio 24-osios numeryje. Kodėl prie šios temos grįžtame antrąkart?
Bokšto patalpose ilgą laiką buvo kraunami įvairiausi daiktai. Juos dengė dulkės ir užmarštis. Kilimai, paveikslai, veidrodis, klauptai, žvakidės – visa tai atrodė niekam nereikalinga.
Keletą daiktų ženklino vos beįžiūrimos datos, bylojančios apie tai, jog kai kurie jų - praėjusio šimtmečio pirmosios pusės bažnytiniai reliktai. Patalpose tvyranti netvarka nemelavo: šiuos daiktus senokai kas bekilojo, juolab vertino specialistai. Aplinka priminė netvarkingą palėpę... Neužgriozdintas tebuvo takas, vedantis link laiptų į patalpas, kuriose saugomas retas bažnytinis atributas – Didįjį penktadienį skelbiantis būgnas, tiesa, suplyšęs ir jau senokai tylintis. Aukštėliau – didžiulis varpas, dar aukščiau – laikrodžio mechanizmas.
Iš bokšto atsiveria kerintis miesto vaizdas. Būtent čia mėgstama atvesti turistus. Talka ir buvo skirta sutvarkyti patalpoms, kad jos savo netvarka nešokiruotų svečių.
Kažin ar dažnas rokiškėnas iš varpinės bent kartą grožėjosi Nepriklausomybės aikšte... „Ne, niekados nesu buvęs bokšte“, „Kažkada mažas į jį buvau užlipęs“, - sakė apie tai paklausti rokiškėnai.
Galima tik spėlioti, ką miesto žmonėms duotų galimybė kartkartėmis užlipti į bokštą. Daugumai tai būtų nauja patirtis.
Bažnyčia turi tvarkytis pati
Vilnis Viktoras Cukuras
Rokiškio dekanato dekanas
Kaip jau minėjau anksčiau, trejus metus svarsčiau apie tai, jog reikėtų sutvarkyti bokštą. Kolegijos darbuotojai pasisiūlė padėti, todėl norintiesiems atsiraitoti rankoves leidau dirbti. Jie atėjo atlikti savanoriško darbo. Tą rytą buvo daug laidotuvių, atsakomybę teko patikėti zakristijonams. Po talkos daiktai patalpose liko kaip ir buvę. Išskirtinai į lauką buvo nešami tik kiliminiai takai. Anksčiau mėgta bažnyčiose, ypač zakristijoje, jais nukloti kuo daugiau grindų ploto. Šie apie 50 metų senumo sutręšę kiliminiai takai ir buvo išmesti. Čia - ne istorinės vertės. Kuris iš tvarkytojų būtų lauk metęs bažnyčiai vertingą daiktą?
Kaip bokšte prisikaupė kiliminių takų? Juk nebelaikysi nutrinto skuduro, užnešdavo tokius į bokštą. Manau, jog bažnyčiai reikėtų leisti pačiai tvarkytis viduje. Ji komunikuoja su paminklosaugininkais, todėl visos Šv. Mato bažnyčios vertybės yra surašytos, žinomos dvasininkams ir bažnyčios tarnams, jų saugomos.
Esu dėkingas Dievui už tokius šaunius aštuonis talkininkus. Džiaugiuosi jais.
Daugiau šeštadienio "Gimtajame..."
