Vytautas Vilys. Redakcijos archyvo nuotr.
Vytautas Vilys. Redakcijos archyvo nuotr.

 

Nieko amžino, kaip ir nepakeičiamo, nėra. Net įtakingiausius postus užėmusių žymių rajono žmonių gyvenime laiko kalendorius padiktuoja radikalias permainas. Ar, palikę tarnybą, jie puolė į depresiją, nes pasijuto nebesvarbūs ir nebereikalingi visuomenei? O gal – atvirkščiai: džiaugiasi absoliučia laisve ir nė kruopelytės nesigaili, kad laikas jiems jau atmatavo pelnyto poilsio ir išvadavo nuo tarnybinės rutinos? „Gimtasis…” pasidomėjo, kuo gyvena ir kaip jaučiasi svarbią tarnybą palikę ir prie pensininkų būrio prisidėję žinomi asmenys, dabar jau buvę meras, urėdas, teismo pirmininkė, policijos viršininkas?

 

Graužtis laiko nelieka. Aptinki, ko ilgai nepadarei

 

Vytautas Vilys, ilgametis Kamajų seniūnas, praėjusios kadencijos rajono meras

Kiekvieną darbą įsimyli. Važiuoju per Rokiškį, pro savivaldybę ir džiaugiuosi: gražu, daug padaryta. Man labai svarbu, kad pradėti darbai tęstųsi. Į Kamajų seniūniją užsuku kokius tris kartus per savaitę, šiltai pasikalbame. Bandau neįkyrėti. Ir savivaldybėje priešų neturiu. Gal nieko blogo neprisidirbau (juokiasi – aut. past.). Kai jau apsisprendi dalyvauti rinkimuose, norisi ir laimėti. Tiesa, kadencijos kažkiek apvagia žmogų, nes tarnybos laikas įspraustas į rėmus. Iš pradžių palikus mero postą buvo tam tikro streso… Nėra labai malonu likti be darbo. Bet su tokia baigtimi buvau susitaikęs ir nesigailiu, kad seniūno pareigas iškeičiau į mero. Juk vis tiek greitai būčiau palikęs seniūno kėdę: sausyje man sukako 65-eri. Valdžioje dirbdamas planavau padaryti daug daugiau, turėjau labai daug azarto ir būtų pavykę, jei ne politinė įtampa.

Dabar vis dažniau pagalvoju, kad mes, seneliai, labai reikalingi trims anūkėms ir vaikams, kuriuos reikia pavaduoti. Taigi dabartinės pareigos šeimai – gal net svarbiau nei valdiška tarnyba. Bet laiko visiškai maža. Galvoju, velnias, kaip čia yra? Atsakymas paprastas: dažnai neturiu dienos plano, darbus dirbu neskubėdamas. Ir  tai – daug maloniau. Jei kada nesiseka ir susinervinu, stabteliu, pasižiūriu į gamtą, pagalvoju, kaip gražu! Juk neatliktiems darbams užbaigti bus ir kitų dienų. Oi, kiek daug sodyboje aptikau netvarkos, kiek visko reikia padailinti, pagražinti. Ir knygai laiko atsirado, nes per darbus ji buvo užmesta. Brolis Kamajuose gyvena, kasdien jis pas mane arba aš pas jį važiuoju arbatos.

Namuose neužsisklendžiau. Darbas rajono taryboje, Kamajų bendruomenėje nemažai laiko atima. Su ūkininkais tariuosi, ką daryti dėl žemų pieno kainų, kitais ūkiniais reikalais. Turiu idėją burti ūkininkus gaminti pieno, mėsos, daržovių kokybiškus produktus ir užsiimti išvežiojamąja prekyba į didmiesčius.

Galvoje yra ir kitų idėjų. Rūpi seniūniją apvažiuoti, į Rokiškį nulėkti, su žmonėmis susitikti. Pernai rudenį buvome Ispanijoje, gerokai anksčiau – Australijoje, Amerikoje. Per valdišką tarnybą visada stigo laiko namams, šeimai ir dėl to vis grauždavo kirminukas.

Bent tris mėnesius baigęs kadenciją jaučiausi kaip per atostogas, kurių gyvenime labai mažai turėjau. Seniūnija net prizą buvo įteikusi man, kaip žmogui, kuriam nereikia atostogų. O dabar nebereikia nuolat žiūrėti į laikrodį, ir kalendoriaus dienas neretai supainioju. Dažniau išeinu  medžioti, jau patikrinau dviratį – kai tik sušils, po seniūniją važinėsiu nebe keturiais ratais. Namuose turiu mankštai skirtą dviratį, taigi pasportuoju ir žiemą. Žmona dar nesako, kad įkyrėjau. Atvirkščiai – priekaištauja, kad nusėdėti negaliu. Ji lanko kalanetiką, o aš formą palaikau savarankiškai. Reikia pagyventi sau ir šeimai. Tik gaila, vyrų gyvenimo vidurkis toks mažas. Pagal Kamajų seniūnijos statistiką – vidutinis vyrų amžius – 68 metai, moterų – 82.

 

Pradėjo žmogumi laikyti

 

Nijolė Bražiūnienė, ilgametė Rokiškio apylinkės teismo pirmininkė

 

Einu gatve ir su visais pažįstamais pasisveikinu kaip normalus žmogus. Duris atidariusi kaimynė sako: „Labas, Nijole! Kai Jūs dabar nebe valdžioj, ar galiu kavos pakviesti?“ Pradėjo žmogumi laikyti. Mano darbo stažas – 42 metai, vien teisėja išdirbau 33 metus. Reikėjo išeiti 60–ies sulaukus, ne 64-erių. Sau sakau, esu paskutinė „glušė“, net ketverius metus iš savo gero gyvenimo išbraukiau. Buvau prisirišusi virvele. Kur gi – jaučiausi svarbi, tarnavau ausis suglaudusi! O dabar niekur neskubu. Su vyru Liubartu keliamės apie 9.30 val., pusryčiaujame, pietus valgome 12 val., gulamės apie vidurnaktį. Valgome tik du kartus, trečiąkart nebespėjame. Yra kompiuteris, internetas, knygos, laikraščiai, televizija. Gyvenimas pasikeitė visiškai, nė neįsivaizdavau, kad bus taip gera be tarnybos. Pasakysiu be jokių skrupulų – jos nė kiek nepasiilgstu, ilgiuosi tik kolegų. Nepakeičiamų tikrai nėra.

Pamenu, mane į pensiją išleisdami kolegos ašarojo. Manau, verkė kaip vadovo. Juk teisėjų korpuse neliko vieno teisėjo ir jiems darbų padaugėjo. Į teismo rūmus nueinu, bet retai. Žmonės juk labai užsiėmę, kiekviena jų minutė suskaičiuota ir niekas nelaukia tokių viešnių kaip aš. Pašneki penkias minutes ir matai, kad kolegos vis žvilgčioja į laikrodį, nes reikia eiti į posėdį arba jų galvos prilinkusios prie kompiuterių. Tai kaipgi pasakosi apie savo gerą gyvenimą? Iš pavydo gali ir nudobti (juokiasi – aut. past.).

Prieš palikdama tarnybą bijojau namuose galimos įtampos. Iš teismo parsinešdavau daug emocijų, o dabar su vyru net ir pyktis nebėra dėl ko. Kokie čia tie mūsų ūkiniai darbai? Malkomis aprūpina sūnus. Gal 20 metų nebuvome dėl jų miške. Šiemet dar neatvežtos, kai atgabens, bus darbo. Laukiame pavasario – prasidės aplinkos tvarkymo darbai. Jokių gėlių ar daržovių daigų neauginu, jų prisiperku turguje. Bandžiau kelis kartus pomidorų daigų užsiauginti, bet vos išdygo – tuojau pat nukeipo ties šaknų kamienu. Kuriems galams kankintis dėl euro kito, kai gali nusipirkti.

Neįsivaizduoju, kaip galima būti nelaimingam išėjus į pensiją! Kai esi mažas – mokslai, vėliau – rūpesčiai dėl profesijos, darbas ir įtampa dieną naktį. O dabar už nieką nebesi atsakingas, niekur neskubi – gyveni sau. Gal blogiau tiems, kieno pensija labai maža. Piniginėje mano tiek, kiek yra. Ir užtenka. Niekada nejaučiau pinigų trūkumo, net tuomet, kai gaudavau 60 rublių. Tada dar ir pirmai mašinai susitaupiau.

Neturiu visuomeninių ir pramoginių užsiėmimų. Įsirengėme didelį kambarį, jame su vyru ir pašokame, ir padainuojame. Stadionas šalia ir, kai tik sušils ir anksti ims švisti, sportuosiu nuo 5 val., saulei tekant. Nemažai vaikštau, bet ne tiek, kiek dirbdama, kai tris kartus per dieną Nepriklausomybės aikšte žingsniuodavau į teismą ir namo. Planuojame daug keliauti. Numatyti maršrutai – Marokas, Japonija, Kambodža, Vietnamas. Pavydit!?

Džiaugiuosi ir neatsidžiaugiu. Visiems linkiu tokio gyvenimo, gal nebe kažin kiek jo liko? Galėtų būti daugiau, tik tas laikas labai greitas: čia tik pirmadienis, o jau ir ketvirtadienis. Ir savaitės nebėra. Tik buvo Kalėdos, ant nosies – Velykos. O vasara prabėgs šuoliais. Norėtųsi, kaip toj dainoj, jei jau gyvenimas prabėga šuoliais, tegul nors laimė eina pamažu…

 

Rojus, ne gyvenimas 

Rimantas KAPUŠINSKAS, žymus miškininkas, 20 metų vadovavęs Rokiškio miškų urėdijai 

 

Oi, neturiu laiko kalbėtis, esu kelyje, o šalia – anūkas. Dabar namuose – vyrų kompanija: atostogauja sūnus ir anūkui pradinukui duotos atostogos. Tad smagu drauge pabūti.

Ką jūs, niekas mano gyvenime neapvirto palikus urėdo pareigas: nei aš pasikeičiau, nei mano būdas ir įpročiai. 

Keliuosi kaip ir kėliausi  – 6 val., guluosi 22 val. ar kiek vėliau. Dabar visas laikas – mano ir jį laisvai, be jokių nurodymų tvarkau. Rojus, ne gyvenimas. Depresijoms, matyt, dar neatėjo laikas (juokiasi – aut. past.). Baikit baikit… Kad dar nebuvo laiko atsibosti ir sliekauti…

Atvirai pasakysiu – nieko neplanuoju, priplanuota seniau, ką būtina kasdien padaryti. O ir gamta darbus parodo. Kiti juokus krečia kalbėdami apie depresiją – jei norėsi, veiklos visada turėsi. O depresija, kuri užklumpa palikus tarnybą, – tik pasiteisinimas, jog negali priprasti prie pasikeitusio režimo. Aš per dieną tiek prisisportuoju, kad daugiau nereikia. Pastatyčiau jus nuo 7 val. ryto iki 17 val. vakaro prie ūkinių darbų, pamatytumėt. Svorio šiek tiek numečiau.

Kokie darbai? Jų – šimtai: reikia sutvarkyti malkinę, o ir garaže, katilinėje ne viskas taip, kaip reikia. Dar griovys negerai nušienautas, pakraščiai nebaigti tvarkyti. Liko neišgenėtų vaismedžių ir vaiskrūmių, nesutvarkyti korių rėmeliai, neįdėti koriai, nes sausyje šiems darbams per šalta buvo. Tarnybos metais namų ūkį buvau kiek apleidęs. Nesakau, kad neprižiūrėjau, bet daugybei kampų stigo laiko, nes prioritetai buvo kiti.

Artimieji dabar džiaugiasi dėl namuose atsiradusios ramybės. Kai dirbau urėdu, buvo daug „sėdimo“  laiko. Ir nervų. Įtampa buvo, platesnių reikalų daugiau. Žinojau: jei rodysi nervus ir įtampą, kolektyvas ims stresuoti. Reikėjo mokėti visa tai paslėpti ir darbe, ir namuose.

Su žmona Zita (gydytoja, Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro direktore – aut. past.) pusryčiauju kaip visada. Pusryčius ruošia tas, kuris pirmas į virtuvę nueina. O pietus valgau vienas. Taip buvo ir anksčiau. Vakarienę gaminame kartu: sriubas, mėsą, salotas, pyragus. Taigi jokių įdomybių dabartiname mano gyvenime nerasite. Yra daugiau laiko skaityti. Ne tik laikraščius, internetą, bet ir tai, kas namuose per daug metų sukaupta, bet neperskaityta. Tam ypač geras laikas, kai tamsu, lyja arba labai šalta – pasikūreni krosnį ir niekur nereikia bėgti.

Esame labai nesėslūs: einame į gerus koncertus, teatrus, valstybinius renginius. Kartais prilaiko vaikai – sako, „mes į svečius atvažiavom, o jūs vėl išeinat!“ Labai džiaugiamės gerais santykiais su jais. Jeigu savaitgalį vaikai neatvažiuoja, mes pas juos lekiame. Susitinkame su kolegomis miškininkais, medikais. Keliauti toli po pasaulį mums nėra įdomumo, daugiausia kelionių – po Lietuvą.

Ar norėčiau, kad tarnybą baigtų ir žmona? Manau, kai susidarys sąlygos, ji pati ir nuspręs. Jokios įtakos dėl to nedarau, apie tai namuose nekalbame, nes, manau, kiekvienas sprendimus turi priimti savarankiškai.

Į politiką niekada nebesivelsiu. Ten jau buvau, žinau tą virtuvę, ačiū – man to  nebereikia. O pinigėlių žmogui niekada nebuvo gana. Kiek jų turi, taip ir turi vartytis… Daugybos lentelę vis dar moku. Tik dabar padauginti veiksmo nebėra, liko tik atėmimas ir padalijimas.

  

 

Šeimininkas pats sau, virš tavo galvos – tik žmona

 

 

Stasys Meliūnas, ilgametis rajono policijos viršininkas

 

Taip jau yra, kad dabar mane rasti sunkiau nei tuomet, kai dirbau tarnyboje. Pagavote malkinėje. Žmona Regina (Senamiesčio progimnazijos mokytoja – aut. past.) ryte į darbą išvažiavo, o aš pasižiūrėjau, kad namai atvėso, reikia krosnį pakūrenti. Kai ji išeina iš namų, keliuosi ir pradedu tvarkytis. Ačiū Dievui, kad ryte negeria kavos ir nepusryčiauja. Taigi guliu iki 8 val., arba pusantros valandos ilgiau nei tuomet, kai dirbau policijoje.

Kai buvau komisariato viršininku, liaudiškai tariant, daviausi per dienas naktis – nebuvo jokios ramybės, buvau įstatytas tarsi rėmuose. Žinoma, ir dabar yra galybė rūpesčių, bet jie daug smulkesni ir lengvesni. Esu daug ko prisigalvojęs namuose: vieną griaunu, kitą statau, vėl griaunu ir vėl lipdau. Nepatikėsite – darbo dienos ir savaitgaliai visiškai susiliejo. Dažnai pagaunu save, kad nebežinau savaitės dienų. O juk buvau įpratęs viską kruopščiai planuoti, daryti užduočių įrašus kompiuterine programa, kuri kas rytą išmesdavo, ką privalau nuveikti šiandien ir dieną į priekį. Dabar darbų planą perkėliau į išmanųjį telefoną. Tik vietoj susitikimų, pasitarimų, išvykų programėlė primena, kada išvežti šiukšles, ką nupirkti, kuo pasirūpinti. Taigi orientyrai visai kitokie. Praėjo dveji metai, kai palikau tarnybą ir tik dabar pradedu teisingai suvokti, kad gyventi dėl savęs ir šeimos, kuriai daug metų stigo laiko ir dėmesio, – didelis privalumas. Esi šeimininkas pats sau, virš tavo galvos – tik žmona (juokiasi – aut. past.).

Ką per dienas veikiu? Be jau minėtos buities, turiu kitokios širdžiai mielos veiklos. Įsijungiau į politiką: aktyvai dalyvauju partinėje veikloje, esu rajono tarybos narys ir labai atsakingai žiūriu į šias pareigas. Dabar artėja rajono biudžeto svarstymas, gilinuosi į lėšų paskirstymą, rengiuosi partijos rinkimų susirinkimui. Pradėjau bitininkauti, avilius jau aplėkiau kelis kartus: nuvaliau sniegą, patikrinau, kaip bitės žiemoja. Tai lyg dvasinis pakylėjimas. O kur dar fotografija? Tik iš pirmo žvilgsnio šis pomėgis nekaltas, bet atima labai daug laiko: prisidarai daug kadrų, juos reikia pataisyti, pakoreguoti, išsiųsti. Dar feisbukas… Pradėjau savo laiką normuoti: pusė valandos feisbukui, pusė – laikraščiams, tiek pat internetui, televizijai. Privilegija – žinioms ir krepšiniui – šios laidos valandų limito neturi. Gėda prisipažinti, bet knygoms laiko dar neturiu, tik svajoju ir vis atidedu. Nesu teatro mėgėjas, labiau mėgstu filmus. Dėl gero galiu nuvažiuoti į Vilnių ar Šiaulius. Profesija nepaleidžia – traukia gyvenimiškų siužetų su kriminaliniu atspalviu, pareigūnų gyvenimas išėjus į atsargą.  Mano radijas įjungtas visą dieną. Domiuosi teisėsauga, ypač policijos veikla. Jei  užgirstu, kad rajono ar kitiems kolegoms nepasisekė, nudiegia širdį. Klausant radijo kartais norisi dalyvauti diskusijose, kai teisėsaugos tema kalba kas nors iš Vidaus reikalų ministerijos ar policijos departamento. Užverda noras pasisakyti, palaikyti, ypač jei dalyvius pažįstu asmeniškai. Bet į laidą prisiskambinti nėra paprasta. Kelis kartus bandžiau – nepavyko. Domiuosi, kaip kolegoms sekasi, kaip pareigūnus palietė reforma, kurių tarnyboje neliko, kurie perėjo į kitą barikadų pusę.

Per namų rūpesčius buvau apleidęs sportą. Kavoliškyje, kur gyvenu, daug jaunimo prie parduotuvių alų gurkšnoja. Pagalvojau, kad juos reikia suburti į sporto salę. Idėja kilo drauge su sporto entuziastu, pedagogu Antanu Tigrūdžiu. Pirmas įspūdis labai geras: jaunuoliai atėjo ne dienai ar dviem, o visą mėnesį kas savaitę sportuoja tie patys. Girdėjau, kad pamatę mane sportine apranga vieni kitų klausinėjo: „Kas čia toks? Ar čia tikrai tas pats?“ Suprask – buvęs „mentas“. Kol dirbau policijoje, ir kiti žmonės kontakto kažkaip vengdavo, o dabar nebeliko ribos ir man tai labai priimtina.

Viską darau be skubos. Atvežė malkų, bet per galvą verstis nėra reikalo. Pažiūrėjau, kad lyja, ir sau pasakiau: „Aha, šiandien jų nekaposiu.“ Bet per daug atsipalaiduoti labai pavojinga. Jeigu kilo mintis ką nors padaryti, rytdienai geriau neatidėti, nes gali būti, kad darbo nenudirbsi visą savaitę.

Kai žmona iš darbo grįžta – namai šilti, sutvarkyti. Bet virtuvė – mano silpnoji vieta. Man skaniau, kai žmona maistą įdeda į lėkštę. Taigi laukiu jos pietų, kad ir vėlokai.

Regina svajoja (o kartais gal ir pavydi), kaip prisivyti mano būseną ir drauge planuoti asmeninį laiką.

Jokios tarnybos neieškau, kaip kai kurie kolegos, išėję į pareigūno pensiją. Galvoju filosofiškai: rajone ir taip maža laisvų darbo vietų, tai kaip aš, turėdamas socialines garantijas, galėčiau bent vieną jų užimti? Lieku ištikimas ir savo principams – 33 metus ištarnavęs policijoje (sovietmečiu – milicijoje), daug metų dirbęs kriminalistu, į priešingą barikadų pusę (advokatus) nepretenduosiu. 

O ir būtino poreikio griebtis naujo darbo nejaučiu, nes apstu reikalų namuose ir visuomeninėje veikloje. Per tarnybą buvau apleidęs buitį, o ir anūkų pabyrėjo. Dažnai atvažiuoja vaikai su šeimomis ir tas pasibuvimas labai šildo, norisi, kad tęstųsi kuo ilgiau.

Pinigai niekada nebuvo pagrindinis gyvenimo dalykas. Tiesa, dabar reikia gyventi taupiau, nors visą laiką pinigų nešvaistėme. Pareigūnai, jei neturi tėvelių ar senelių, kurie paremtų, iš algos nenusipirks prabangių namų ar prestižinių automobilių. Mano pareigūno pensija didesnė nei žmonos alga. Už išeitinę sau ir jai nupirkau nešiojamuosius kompiuterius, jie visą laisvą laiką gali suvalgyti. Neįsivaizduoju jaunų žmonių, nesinaudojančių šiuolaikinėmis technologijomis – feisbuku ir kitais socialiniais tinklais. Kaip galima praleisti tokią progą pirmiems sužinoti, kas pasaulyje dedasi? Išmanųjį telefoną ir kompiuterį tampau visur. Nuvežiau dukrą pas gydytoją, kol ji buvo kabinete, perskaičiau naujienas. Kartą pabandžiau įsijungti į virtualų žemesnio lygio šachmatininkų puslapį. Ten tokie aistruoliai, kad ilgai ramybės nedavė: vis klausė, kur prapuoliau, kodėl nebežaidžiu? O kur dar bitininkų tinklalapis, paukšteliai, augalai?! Dabar jau turiu eiti, nes šunelis laukia pasivaikščiojimo, o paskui pulsiu prie statybų.   

 

 

 

 

 

Aldona MINKEVIČIENĖ

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: