Rytoj prasideda adventas – keturias savaites truksiantis krikščionių liturginių metų laikotarpis, kildinamas iš lotynų kalbos žodžio „adventus“, reiškiantis „atėjimą, pradžią“ – pasirengimą Kristaus atėjimui į šį pasaulį.
Kartu su adventu prasideda tamsusis prieškalėdinis laikotarpis, kai uolūs tikintieji atsisako mėsiškų ir pieniškų valgių, siekia dvasinio tikinčiųjų susilaikymo nuo pasilinksminimų ir kitų pramogų. Tai ir žmonių fizinio bei dvasinio apsivalymo, taikos metas, kai nevalia nieko skriausti.
Ką šiemet, pasauliui kunkuliuojant neregėtais teroro išpuoliais ir jų pasėta baime nuo Lietuvos iki Amerikos, valstybių nusistovėjusį gyvenimą jaukiančių pabėgėlių keliama panika, pinsime į advento vainiką? Ramybę, susikaupimą, taiką?
Visuomenės sąmonę jaukiančios grėsmingos žinios nepraeina be pasekmių: šeimos per vakarienę prie stalo sėda su žodžiais apie karą, teroristus, baimę, kad jau sausį kaimynystėje gali apsigyventi musulmonas, gal džihadui parengtas „Allahu akbar“ karys, kurio kuprinėje ar ant juosmens – mirtininko diržas. Po Paryžiaus kruvinųjų įvykių tolerancijos pabėgėliams kreivė šovė žemyn ir Rokiškyje. Net ir taikiausio žmogaus sąmonėje. Prieš mėnesį viešai komentavusio, jog privalome karo pabėgėlius priimti į savo bendruomenę. Dabar gi sako – jeigu svetimtaučių į Rokiškį atgabens, būtų gerai, kad jie čia neužsibūtų.
Ką ten eiliniam rokiškėnui… Net aukščiausios valdžios politikai nebežino, kokios pozicijos laikytis ne tik pabėgėlių, bet ir rusiškos propagandos, teroristų tema. O dar, lyg tyčia, artėja rinkimai, tad šiukštu neįtikti. Būtina jausti rinkėjų nuomonės pulsą. O Vytautas Landsbergis, be kurio neįsivaizduojamas Sąjūdis, nepriklausomybės atgavimas bei laisvės gynyba ir kuriam Seimas parodė špygą dėl Laisvės premijos (taip sukiršino tautą), ketvirtadienio vakarą per televizijos politinės diskusijos laidą vėl be išvedžiojimų rėžė: turkams numušus jos erdvę pažeidusį rusų karinį lėktuvą tarp Rusijos ir Turkijos prasidėjo „kiemo muštynės“. O mūsų taikos garantas NATO, kurio narė yra ir Turkija, tėra „drebučių koalicija“. Bebaimis Landsbergis sako – tuos drebučius šis konfliktas apnuogino. Ne galingoji Amerika ar Vokietija, bet vienintelė Turkija turėjo drąsos pamokyti Putiną.
Neverta nė diskutuoti, kaip į panašų didžiosios kaimynės išpuolį ar džihado terorą, koks buvo Paryžiuje, galėtų atsakyti Lietuva, turinti „Arą“ su 25 neperšaunamomis liemenėmis, Viešojo saugumo policiją su kiaurais batais ir menkai apmokamus pareigūnus, neturėjusius galimybių išmokti elgtis su jiems į rankas vos kelioms dienoms įduotu vyrišku karo „žaislu“ – kalašnikovu?
„Vajėtau, kas gi bus?“ – dejavo miesto prekybos centre dvi garbingo amžiaus rokiškietės, primiršusios, kad ėjo dairytis kalėdinių dovanų anūkams. Jų lūpose – ne advento skelbiamas susikaupimas, kisieliaus receptas, kalėdaičiai, papročiai, bet pabėgėliai, teroristai, Putinas ir pasaulio pabaiga…
O kaipgi kitaip! Juk šią savaitę portalai, televizijų laidos į aukščiausias pozicijas deda ateities spėjikų, žiniuonių, ekstrasensų prognozes apie juodžiausią mūsų egzistencijos scenarijų. Nostradamo, Vangos pranašystės sako, kad Trečiojo pasaulinio karo pradžia, kuri sunaikins visą Europą, įvyks tuomet, kai musulmonai įžengs į Senąjį žemyną. Kai atsidarys senosios žemės durys, suplūs ten visi varguoliai ir atplukdys pabaigą. Prisidengę nuskriaustaisiais, siaubūnai atneš chaoso ir kraujo bangas. Ir ateis senosios žemės kracho epocha. Trečiasis pasaulinis karas pražudys Europą ir dėl to bus kalti musulmonai. 2016 m. Europoje beveik nebeliks žmonių.
Pranašais, kaip ir politikais, absoliučiai kliaunasi tik visiški lengvatikiai. Skandalus kasdien kurpiantis Seimas ir Vyriausybė niurkosi kaip feromono apsvaigintos per morcių katės. Kad tik iki Kalėdų gerklių vieni kitiems neperkąstų: dėl Laisvės premijos insinuacijų, vienų – mušamo, kitų – baigiamo sudievinti vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio, dėl niekaip „nerandamo“ generalinio prokuroro (kad jis nebūtų „pilypas iš kanapių“), neprastumiamo naujojo Darbo kodekso, rinkimų „korta“ mušančios minimalios algos, alkoholio degalinėse ir taip toliau…
Brangių kostiumų dėdėms ir tetoms, oi, kaip toli iki aukos Maltos sriubos varguoliams. Bet arti – iki rinkimų prie parlamento lovio. Tad būtina kūlversčiais verstis „dirbti žmogui ir tautai“, kad panosėj būtų brangus kepsnys, o ne prėska žirnienė.
Skandaliukų, tik mažesnio kalibro, bei komedijų nestinga ir Rokiškio politikos padangėje. Spalio mėn. rajono tarybos posėdžio scenarijaus herojumi buvo tapęs naujasis Kultūros centro vadovas Erikas Druskinas, paprašęs jam išnuomoti atsilaisvinusį savivaldybės būstą. Vajėzau, kaip jis galėjo?! Melagis, korumpuotas, nes prieš tai politikus papirko kvietimais į Kultūros centro sezono atidarymą…
Praėjo mėnuo. O vietinės politikos komedijos scenarijus ne ką pasikeitė: politikieriai pareikalavo – tegul tas Druskinas ateina ir tarybai, kaip bažnyčioje nuodėmklausiui, atsiklaupęs išpažįsta, ką planuoja senųjų metų palydoms, koks tradicinio festivalio likimas? Ir, apskritai, kas laukia Rokiškio kultūros?!.. Suprask – nelikus „žvaigždžių“ (visai nebesvarbu, kokios jų išspindėjimo iš centro priežastys), viskas sugrius, virs pelenais kaip senovės Babilonas… Ech, kaip politikieriams norisi, kad prieš juos kažkas keliais eitų, kaip prie Jėzaus nukryžiavimo stacijų. O jeigu tas kažkas nekeliaklupsčiaus, jis – Judas?..
Tačiau iš šios nuodėmių išpažinimo istorijos prieš Kalėdas gali sudygti ir bent vienas gėrio grūdas. Politikai per savo ambicijas patys įsispeitė į kampą: nebežinodami ką veikti su tuščiu dviejų kambarių butu, kurio komunalinius mokesčius turi mokėti visi mokesčių mokėtojai, padarė saliamonišką sprendimą: nukirps šią bambagyslę – pavers butą socialiniu būstu ir raktus įteiks jo laukiančiai jaunai šeimai su keliais vaikais. Jai galbūt tai bus tikras Kalėdų stebuklas.
Tikėtina, bus stebuklų ir mums, tik dar nežinia, ar gerų? Juk adventas – paslaptingas, mistiškas laikas, kai ano pasaulio dvasios bando kištis į žmonių gyvenimą: tamsiuoju metu jos slankioja aplink, taikosi pakenkti žmonėms ir jų darbams, žiemkenčių pasėliams, gyvuliams. Atsargiai ir medžiotojai turėtų elgtis su kalėdiniu kiškiu, nes jis, kaip lapė ir voverė, lietuvių mitologijoje sietini su požemio ir mirties pasauliu.
Ir dar apie saldaturgius. Vincas Kudirka rašė, kad advento pabaigoje Rokiškyje, kaip ir keliuose kituose miestuose, vykdavo kalėdiniai turgūs, vadinami saldaturgiais ar saldžiais „kermošiais“. Moterys jiems ruošdavosi iš anksto. Čia parduodavo ir pirkdavo aguonas, kanapes, kviečius, linų sėmenis, pupas, žirnius, cukrų, medų, spanguoles, žalius ir džiovintus obuolius, o nuo prieškario – ir eglutes, iš šiaudų bei spalvoto popieriaus pagamintus eglučių papuošalus. Dabar mūsų saldaturgis – prekybos centras. Kuo plačiau čia atversi piniginę – tuo krepšyje bus visko daugiau. Nuo aguonų iki eglučių.
Tik dvasinio apsivalymo lentynose nerasi…
Aldona Minkevičienė
