Praėjusią savaitę Vilniuje vyko švietimo darbuotojų kongresas „Švietimo politika – socialinio sprogimo link“. Į jį susirinko per 500 pedagogų iš visos Lietuvos. Kongresą, kuriame dalyvavo ir Rokiškio atstovai, pagaliau drauge organizavo penkios švietimo darbuotojus vienijančios profesinės sąjungos. Jam pasibaigus į „Gimtojo…“ klausimus atsakė Rokiškio pedagogų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Erikas GAIGALAS.
– Kas paskatino mokytojus rinktis į šį kongresą?
– Pagaliau pirmą kartą visos profsąjungos suėjo į vieną salę ir pasiryžo veikti išvien. Seime vyksta 2016 metų biudžeto svarstymai. Visus domina, koks bus švietimo finansavimas ateinančiais metais. Seimas svarsto ir naujo Darbo kodekso pakeitimus bei Darbo santykių liberalizavimo įstatymus, o tai profsąjungoms ypač svarbu. Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) vyksta derybos dėl švietimo šakos kolektyvinės sutarties pasirašymo. Derybų rezultatai arba jų nebuvimas irgi rūpi pedagogų bendruomenei.
– Pradėkime nuo finansavimo.
– Panašu, kad valdžia, manipuliuodama skaičiais, tiesiog klaidina pedagogus arba jiems meluoja. Pasak finansų ministro, švietimo biudžetas kitais metais didėja 1,5 proc. Tuo tarpu krašto apsaugai – 30 proc. Švietimui skirtų lėšų dalis mažėja kasmet. Tai susiję su mokinių mažėjimu bei sumažėjusiu finansavimu iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.
Dabartinė valdžia paprasčiausiai nesilaiko pažadų. Jau nuo šių metų rugsėjo turėjo būti padidintas finansavimas bendrojo lavinimo mokyklų pedagogams padidinant darbo užmokesčio koeficientus. Tai nebuvo padaryta. Vietoj to ŠMM priėmė saliamonišką sprendimą – rekomendavo mokykloms atimti pamokas iš mokyklų vadovų ir jas atiduoti mokytojams. Kaip šis nutarimas įgyvendinamas, statistikos, aišku, nėra. Mūsų rajone iš 19 mokyklų 5 vadovai to nepadarė. Taigi ketvirtadalyje mokyklų mokytojai liko it musę kandę.
– Bet mokytojai „musę kanda“ ne tik todėl, jog kai kurie vadovai pasiliko sau pamokas. Kokie kiti skauduliai rūpi profsąjungoms?
– Kitas skaudus momentas – išvykusių mokytojų pavadavimas. Ministerija trimituoja, kad lėšų tam yra, tačiau realybė, deja, dažnai būna kitokia. Mokytojų niekas nevaduoja arba vaduoja už ačiū.
Išsiskyrė valdžios vyrų bei moterų nuomonės ir dėl pedagogų atlyginimų didinimo ateinančiais metais. Finansų ministras teigia, kad lėšų tam nėra. Tuo tarpu švietimo ministrė Audronė Pitrėnienė aiškina, kad atlyginimai bus didinami iki 5 proc. Kaip juokavo viena konferencijos dalyvių – padidins, ko gero, 0,1 proc.
– Besikeičiantys švietimo ir mokslo ministrai pedagogams, tikriausiai, irgi ne į naudą?
– Ministrės pasisakymas kongrese sukėlė gana slogų įspūdį. Iš noro pasigirti savo nuveiktais darbais kaip ir nieko neišėjo. Bandymas sugraudinti kongreso dalyvius irgi nepavyko. Kaip jau esame pripratę, po savo pasisakymo ji išvyko spręsti „svarbesnių“ reikalų.
Atlyginimų didinimas iš tikrųjų nėra pats aktualiausias klausimas. Daug svarbesnis – finansavimo, užtikrinančio ugdymo planą, įgyvendinimas. Pagal egzistuojantį mokinio krepšelio finansavimą praktiškai visos mūsų rajono mokyklos priverstos taupyti tam, kad išgyventų. Dėl to kenčia ir vaikai, ir mokytojai. Vaikai – negaudami pilnaverčio ugdymo, mokytojai – darbo ir atlyginimo už jį.
– Ar todėl kongreso pavadinime skamba žodžiai apie socialinį sprogimą? Ar tikrai jau taip blogai? Juk mokytojai, palyginti su kitais, nemažai uždirba?
– Kol kas nėra jokių planų, kaip bus sprendžiama mokytojų pertekliaus problema, kaip į mokyklas bus pritraukiami nauji darbuotojai. Remiantis apklausomis, kol kas tik 1 iš 10 Lietuvos edukologijos universiteto studentų norėtų ateiti dirbti į mokyklą. Įdomu, dėl ko tiek mažai? Na, bet čia retorinis klausimas. Panaši situacija klostosi ir aukštosiose mokyklose. Bet, kaip sakant, šunys loja, o karavanas žygiuoja pirmyn. Konstitucinis teismas ką tik nusprendė, kad mokytojų atlyginimų mažinimas 2009-aisiais buvo antikonstitucinis. Kas, kada ir kaip kompensuos šiuos finansinius praradimus? 2009-aisiais mums buvo žadama, kad 20011-aisiais ekonominė krizė baigsis ir viskas bus sugrąžinta. Ant nosies 2016-ieji. Tai kaip ta krizė? Baigėsi ar ne? Pažiūrėjus į kitų metų biudžetą ir matant numatytas solidžias išeitines kompensacijas Seimo nariams bei visiems kitiems valdžiažmogiams krizė baigėsi. Bet ne visiems.
– Vėl grasinate streikais. Kas dar rūpi švietimo darbuotojų profsąjungoms?
– Seimas svarsto ir taip vadinamą Darbo santykių liberalizavimo paketą. Kaip žinia, pagal naująjį Darbo kodeksą mažėtų dirbančiųjų socialinės garantijos, blogėtų profsąjungų galimybės atstovauti savo nariams, būtų labiau varžoma jų veikla. 25-erius metus uoliai ugdžiusi socialinių pašalpų prašytojų visuomenę, valdžia staiga sumąstė, kad Lietuvoje trūksta kvalifikuotos darbo jėgos.
Taigi gimė planas atleisti nekvalifikuotus, nesuinteresuotus tobulėti, aplaidžius ir visokius tokius, o vietoj jų priimti naujus, geresnius. Tik va, problema, kur jų už tokį atlyginimą gauti? Juk dauguma išvykę į užsienį ir už tą patį darbą gauna nors ir minimumą, bet gali gyventi ir prasigyventi.
Ir kas gi šiuos pakeitimus siūlo? Ogi socialdemokratai. Tie patys, kurių misija – ginti ir atstovauti samdomųjų darbuotojų interesams, tie patys, kurie su profsąjungomis turi žengti koja kojon. Nuo XIX a. darbininkai per kraujus išsikovojo socialines garantijas visame pasaulyje. Tačiau XXI a. Lietuvoje darbininkiška partija nutarė „sušaudyti“ savus. LŠPS prieš praėjusius Seimo rinkimus irgi nutarė bendradarbiauti LSDP. Tačiau, kaip matyti, žiauriai suklydo, nes ši partija gina ne samdomo žmogaus, o verslo interesus.
Pastarųjų dvejų metų profsąjungų derybos su ŠMM labiau priminė derybas vardan derybų. Mat jokių rimtų ir naudingų švietimo bendruomenei susitarimų nepriimta. Taigi mokytojų kantrybė išseko. Kongresas nutarė nutraukti visas derybas ir imtis radikalių protesto akcijų. Šį sykį streikuose turėtų dalyvauti visos profesinės sąjungos.
– Dėkoju už pokalbį.
Reda Milaknienė
