Ar jaunimą „veža“ partizaniška tema? Ar Obelių gimnazijos moksleiviai žino savo krašto istoriją? Prieš pora savaičių „Gimtajame…“ pradėję kalbą apie tai, ar Obelių gimnazijai reikia suteikti partizano Balio Vaičėno vardą, išklausėme įvairių nuomonių – galbūt mokykla labiau verta solisto Kipro Petrausko, paaukojusio lėšų jos statybai, vardo, galbūt derėtų neprisirišti prie jokio žinomo asmens. Perskaitę tai, ką spausdinome, į diskusijas savanoriškai įsitraukė Lietuvos istorikai, savo srities profesionalai bei kraštiečiai, kuriems ne tas pats, kas vyksta gimtinėje. Jų argumentai „už“ galbūt suteiks daugiau žinių jaunimui bei kvies tolesnei diskusijai tuos, kurie turi kitokių nuomonių.
Rašykite. „Gimtasis Rokiškis“ laukia visų šiai temai neabejingų piliečių minčių.
Tikrasis Obelių bendruomenės atstovas
Klaudijus DRISKIUS
Kriaunų krašto garbės pilietis, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys
Beveik penki dešimtmečiai sovietinės okupacijos pakeitė žmonių mąstymą, elgseną, papročius, laimei – neištrynė istorinės atminties.
Man teko perskaityti visą Balio Vaičėno rašytinį palikimą, išstudijuoti su šia asmenybe susijusią archyvinę medžiagą Lietuvos muziejuose, Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Latvijos valstybės archyve. Remiantis šia medžiaga kartu su dideliu autorių ir talkininkų kolektyvu parengėme dvi knygas. Naujausia knyga „Balys Vaičėnas. Partizano sąsiuviniai“ pastebėta ir įvertinta – 2014 metais apdovanota Patriotų premija. Dabar ši knyga žinoma ir pasaulyje.
Kalbėti apie kario, partizano, kurio tiesioginė užduotis – kovoti su ginklu, rašytinį palikimą jau savaime yra šiek tiek keista. Tačiau būtent tuo ir išsiskyrė obelietis Balys Vaičėnas, kuris anksti suprato, kad plunksna ir žodžiu galima nuveikti daugiau nei ginklu, išsaugant Lietuvos žmones ir fiziškai, ir dvasiškai. Mažai kam žinoma, kad Antrojo pasaulinio karo metais niekur nepasitraukęs iš tėviškės Balys Vaičėnas išgelbėjo nuo pražūties daugelį Obelių krašto vaikinų ir merginų. Partizanų vado Balio Vaičėno beveik penkerius metus rašytame dienoraštyje paminėta per 500 Aukštaitijos žmonių vardų, pavardžių, slapyvardžių. Tai – Obelių krašto istorija.
Balys Vaičėnas – tikrasis Obelių bendruomenės atstovas. Bent dvi Vaičėnų giminės kartos gyveno Obelių krašte iki gimstant Baliui Vaičėnui. Obelių krašto žemė šiame žmoguje išugdė pilietiškumą, patriotizmą, principingumą, ištvermę, valią. Balys Vaičėnas yra pavyzdys žmogaus, kuris bet kokiomis sąlygomis nenusižengė moralės principams, neišdavė savo įsitikinimų ir įsipareigojimų.
Įkvėpti Balio Vaičėno pavyzdžio mokiniai ir mokytojai susitelktų, taptų aktyviais piliečiais, kasdien stropiai mokytųsi dėl savo ateities. Jeigu Obelių gimnazijos bendruomenė to nebijo – ji verta partizano Balio Vaičėno vardo.
Obelių mokyklai būtų kuo didžiuotis
Paulius V. SUBAČIUS
Vilniaus universiteto profesorius
Rugsėjo mėnesį Obelių gimnazijoje surengėme mokslinį metodinį seminarą istorijos ir gimtosios kalbos mokytojams bei gimnazistams „Nauji žvilgsniai į karą po karo“. Prasidėjus diskusijai, ar suteikti Obelių gimnazijai partizano Balio Vaičėno vardą, mes vardijome savo argumentus. Laikraštyje „Gimtasis Rokiškis“ vėliau buvo nuomonių, kad konkrečių argumentų nebuvo pasakyta, todėl drįstu dar kartą juos trumpai išdėstyti.
Pirma, Balys Vaičėnas ne tik kilme ar laikina veikla, bet ir visu gyvenimu tiesiogiai susijęs su Obelių kraštu. Čia jis gimė, mokėsi, buvo šauliu, okupavus šalį organizavo pirmuosius partizanų būrius.
Antra, Balio Vaičėno asmuo reprezentuoja tas vertybes, kurios šiandien yra svarbios ir mūsų valstybei, ir Obelių bendruomenei. Jo žygiu už Lietuvos laisvę ir mums žinomu rašytiniu paveldu simbolizuojama viso Obelių krašto partizanų kova, tikėjimas žmogiškumu ir krikščioniškais idealais, Lietuvos valstybingumu bei demokratija.
Trečia, Balys Vaičėnas, kaip autoritetas ir vienijanti asmenybė, atsiskleidė bendroje kovoje su latvių partizanais. Balio Vaičėno paliudyti įvykiai plėtojosi ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos teritorijoje. Tai puiki galimybė Obeliams atsiskleisti, pasigarsinti kaip aukštai keliantiems baltų tautų vienybės vėliavą.
Ketvirta, publikuoti Balio Vaičėno „Partizano sąsiuviniai“ yra ne tik unikalus partizanų karo paminklas, bet ir Lietuvos, garbingiausių mūsų istorijos įvykių žinomumo pasaulyje laidas. Šių metų birželį pristatyta tarptautinėje konferencijoje JAV dėl ypatingo teksto – autentiško tikrovės liudijimo – knyga lyginta su Amerikos pilietinio karo dalyvių dienoraščiais, JAV prezidentų rašytiniu palikimu.
Penkta, dažnai manoma, kad geriausias būdas išgarsėti – tai tapatintis su labai žinomu asmeniu, vardu, tačiau paprastai jis jau būna tam tikras bendras visų „turtas“, siejamas su daugeliu lankytų vietų, turėtų ryšių. Balys Vaičėnas pastaraisiais metais vis labiau populiarinamas kaip Lietuvos herojus, tačiau Obeliai vis dar turi progą pirmieji pasiskelbti, jog tai jų žmogus, jų garbės ženklas.
Tai rodo, kad Obelių mokyklai būtų kuo didžiuotis pasivadinus Partizano Balio Vaičėno gimnazija.
Laikui nepavaldžios vertybės
Dr. Manvydas VITKŪNAS
Istorikas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, kurios dėstytojas aš esu, ilgą laiką buvo vadinama trumpiau nei dabar – tiesiog Lietuvos karo akademija. Tačiau buvo akivaizdu, kad vien šalies vardo mokymo įstaigos pavadinime buvo maža. Reikėjo iškilaus žmogaus vardo – lyg simbolio, lyg kelrodžio, parodančio, kokias vertybes puoselėjame, į ką lygiuojamės, ką renkamės asmeniniu pavyzdžiu, ugdydami jaunus žmones, savo šalies piliečius, patriotus ir gynėjus. 1998 m. Akademijai suteiktas partizanų generolo Jono Žemaičio vardas. Šiandien, praėjus beveik dviem dešimtmečiams, galiu drąsiai teigti: pasirinkimas buvo teisingas. Savo aukštosios mokyklos pavadinime ne tik įamžinome Jono Žemaičio, o tuo pačiu – ir daugelio kitų Lietuvos laisvės gynėjų atminimą, bet ir turime aiškų, giliai į Akademijos bendruomenės sąmonę įaugusį suvokimą: mes lygiuojamės į tokius žmones, kaip generolas Jonas Žemaitis, ir norime bei esame pasirengę puoselėti vertybes, kurias puoselėjo Lietuvos partizanų vadas. Tai tvirtas pareigos ir atsakomybės jausmas, aukšta moralė, taurumas, reiklumas sau ir aplinkiniams, dvasios stiprybė ir ištikimybė savo idealams. Esu tikras, kad Obelių gimnazijai suteikus partizanų vado Balio Vaičėno vardą, gimnazijos bendruomenė ne tik įamžins savo iškilaus kraštiečio atminimą, bet ir turės pavyzdį jaunajai Jūsų krašto žmonių kartai.
Balys Vaičėnas savo gyvenimu liudijo – paprastas sodžiaus vaikas gali tapti iškiliu vadu, tauriu ir savo tėviškei, kraštui, šaliai pasišventusiu žmogumi, tikru savo šalies Piliečiu. Šios vertybės nepavaldžios laikui. Tokių žmonių reikia ir šiandien, to mes tikimės iš ateinančių kartų. Padėkime joms atrasti ir suvokti tikrąsias vertybes.
Partizaniška tematika jaunimą tikrai „veža“
Dr. Arūnas STREIKUS
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas
Kadangi esu gimęs ir užaugęs Rokiškyje, negaliu vien iš šalies stebėti prasidėjusios viešos diskusijos dėl partizanų vado Balio Vaičėno vardo suteikimo Obelių gimnazijai. Visų pirma, dera pasidžiaugti, kad tokie svarstymai iš viso vyksta. Tai ne tik paliudija mūsų pilietinį brendimą, bet ir atveria galimybę žymiai didesnei visuomenės daliai išgirsti daugiau apie tą dramatišką šalies istorijos tarpsnį, kurio vaizdinys kolektyvinėje atmintyje kelis dešimtmečius buvo kryptingai iškraipomas ir iki šiol daugeliui tebėra paskendęs iš sovietmečio paveldėtų stereotipų migloje. Greta tokio rigidiško prieraišumo sovietinės kilmės partizanų karo interpretavimo schemoms galima aiškiai matyti kiekvienais metais vis labiau stiprėjantį jaunos kartos susidomėjimą ginkluoto pasipriešinimo realijomis, jos norą iš naujo, savarankiškai atsiversti šį XX amžiaus Lietuvos istorijos puslapį. Galima paminėti ne vieną tokio autentiško, o ne iš viršaus nuleisto susidomėjimo apraišką: greitai deficitu tapusios žalios juostelės, dalytos atėjusiems į kino filmo „Nematomas frontas“ peržiūras, jau tradiciniu tapęs festivalis „Trakinių partizanai“, grupės „Skylė“ albumo „Broliai“ populiarumas… Taigi partizaniška tematika jaunimą tikrai „veža“.
Tikiu, kad mano gimtajame krašte jauniems žmonėms partizanų karo istorija irgi nėra svetimas dalykas, todėl manau, kad gimnazijos pavadinimas Vaičėno vardu tikrai nebus priimtas kaip suaugusiųjų jiems primestas įpareigojimas (kaip dažnai būna). Panašesnis į savo valios primetimą būtų sprendimas tokio vardo gimnazijai nesuteikti, taip ne tik atimant iš jos mokinių papildomą pilietinės saviugdos galimybę, bet ir paliudijant sovietinės istorijos politikos sėkmę.
Parengė Reda Milaknienė
