Sigitas Daščioras: „Svarbu „neužsiciklinti ant“ pinigų
Sigitas Daščioras: „Svarbu „neužsiciklinti ant“ pinigų

„Neparašyk apie mane gražiai“, – po pokalbio atsisveikindamas sako Sigitas DAŠČIORAS. Dailininkas, fotomenininkas, aktorius, scenografas, dailės mokytojas. Turi du diplomus, iš dviejų paskutinių šaldytuve rastų kiaušinių sugeba padaryti vakarienę, gali tiesiai tėkšti, kad esi negraži ar stora, geriausią kadrą pagauti grįždamas iš šėlionių šeštą ryto… Nei dėmesio, nei liaupsių nereikalauja, tačiau būtent su juo Rokiškio teatralai pirmiausia derina gastrolių grafikus (gal bijo sutrukdyti iš anksto planuotai fotosesijai?).

Koks jis, tas Daščioras? Nufotografavęs, ko gero, daugiausia Rokiškio moterų, bet kartais pavargstantis nuo „to grožio“ ir ieškantis tikrumo purviname, gyvenimo išvargintame atsitiktinio praeivio veide…

Mūsų kalbų pretekstas – kitą savaitę – spalio 9 d. 18 valandą –  Kultūros centre atidaroma jo ir Eimio Šeršniovo fotografijų paroda.  

 

– Kažkaip atrodo, kad Tau nusispjaut į pasiekimus, diplomus, titulus, vertinimus? Ar ir be jų jautiesi laimingas?

– Nėra, kad nusispjaut. Man svarbu, jog tai, ką darau, sukeltų jausmus. Jei niekas gero nebūtų sakęs, tai ir darbų gal neturėčiau. O jei kažkam reikia, tai ir kuriu. Aš gi vaizduoju tai, kas žiūrima.

– Menininkai paprastai skundžiasi finansinėmis problemomis. O Tu, nors Kultūros centre uždirbi 100 eurų (Sigitui reikia laisvės, todėl jis dailininku dirba puse etato), per dvidešimt metų nesu girdėjusi, kad būtum dejavęs dėl pinigų ar apskritai ko nors?

– Ne piniguose laimė. Ar daug jų turėsi, ar ne – niekas labai nesikeičia. Gali būti nebent blogiau. Pasikeis vertybės, draugai, o problemos vis tiek liks.

Kitas dalykas, aš iš tikrųjų labai daug dirbu. Ryte – „kultūrnamis“, paskui mokykla (Juodupės gimnazijoje dėsto dailę – aut. past.), teatras, namie nuotraukas paredaguoju. Neturiu laiko galvoti apie problemas, neaiškinu, kad esu nelaimingas. Aš sukuos plotmėj, kur aplink žmonės, nenorintys girdėti apie kažkieno asmeninius rūpesčius, jei rytoj premjera. Viskas yra išsprendžiama.

Aišku, suprantu, yra tokių, kuriuos bėdos persekioja. Jie nieko nedaro ir skundžiasi. Aš 15-os metų išvažiavau iš tėvų namų mokytis ir visą gyvenimą viską darau savarankiškai. Jei noriu kažką išmokt, tai jau iki galo. Jei nupiešt –  taip pat. Teatras –  mano aistra. Ten – irgi stačia galva. Ir Eimis (E. Šeršniovas, jiedu kartu rengia parodą ir fotografuoja – aut. past.) tokių dalykų turi. Jei būčiau matęs, kad „lodorius“, tai… Norinčių išmokti „fotkinti“ esu sutikęs ne dešimt. Mačiau, kad Eimis kažką turi. Jei paaiškinu, daug kartų to paties sakyti jam nereikia. 

– Užsiminei apie teatrą (Sigitas – Rokiškio liaudies teatro aktorius). Ši aistra Tau netrukdo fotografuoti ir tapyti?

– Bet repetuodamas galvoju, kaip nuotraukas suredaguoti… Vidinius konfliktus pasilieku sau. Jei turiu užsakymą, teatras, būna, prie manęs taikosi. Kai deriname grafikus, man įprastai pirmam paskambina. 

– Rimtai Tave vertina?

– Šitas mano pomėgis (fotografavimas – aut. past.) nebeatrodo žaidimas. Daug tam paaukot turėjau. Kažkas alaus bare sėdi, kažkas žvejoja. Nors alaus aš neatsisakiau (juokiasi – aut. past.). Tas kelias nėra toks lengvas, kaip atrodo. Fotografija dabar – pakilime. Ar čia žmonės daugiau pinigų turi? Bet vertina ne tik kaip dokumentiką, bet ir kaip meną. Net jauni.

Ginto Dainio (anksti miręs iki šiol žinomiausias Rokiškio fotomenininkas – aut. past.) laikais fotografams nelabai buvo kur viešintis. Bet vis tiek jautėsi, kad Gintas yra – jis tik vienas parodose dalyvaudavo. O dabar? Kur pasižiūrėsi, nusipirko fotoaparatą – ir jau pleškina. Įdomiausia tai, kad pradeda nuo komercijos. Tai – išvis nelogiška. Eimis irgi nuo to pradėjo. O aš jam sakau: „Davaj“, nuo juostos pradėk.“ Mačiau, kad „užsikabino“ už teisingų dalykų. Jei ne Eimis, dar nežinau, ar pats būčiau lindęs į komerciją (šiuo atveju – vestuvių fotografavimas – aut. past.). Su tuo pačiu Justu (Justinu Krisiūnu – aut. past.) irgi buvom pradėję, daug kalbėdavom, aiškindavomės, kas ta fotografija.

– Kas Tau vertinga?

– Kalbant apie kitus, labai daug reiškia fotografo patirtis, išskirtinis braižas, tai, kad sugeba savo požiūrį parodyt, kalbėt savais žodžiais. Fotografavimas dėl pinigų – tik įgūdžiams lavinti. Svarbu „neužsiciklint ant“ pinigų, blizgučių – taip gali daug prarast. Eimiui irgi sakau: „Fotkinam“ už dyka.“ Tai suteikia laisvę, nesi atsakingas už „pikselius“.

– Vis tiek gi esi tapytojas ir sakai, kad drobė dailininkui – kažkas tokio. Ir dar aliejinių dažų kvapas…

– Ką bedarau, vadinu save tapytoju. Abi šios sritys man artimos ir viena su kita susijusios. Skausmo nesukelia. Nebent tiems, kas laukia mano tapybos. O aš nesijaudinu, kad per metus nutapau kokius du paveikslus, nors būdavo dvidešimt. Nėra negatyvo, nes turiu kur save realizuoti. Dar daug dalykų iš fotografijos turiu  pasiimti, daug neišpildytų minčių. Bet tapybos neužmirštu. Darbai ant drobės… Jie  visada sukels jausmus. Bet ir nuotraukos. Tas pats didelis formatas, spalvos. Kitą dieną vėl  eini, darai, tamsini, šviesini. Kaip ir paveikslą. Man tapyba ir fotografija neturi skirtumo. Noriu išmokti kažko, ko, jaučiu, trūksta. Gal ir teatrui tai trukdo.

– Kas Tau yra graži nuotrauka?

– Ne apie vestuves kalbam. Meilę apdainuoti – tai kaip karamelė, konditerija. Kartais pavargsti nuo to grožio, norisi nešvariai, purvinai… Ne grožyje juk esmė. Svarbiausia, ką pasakai. Gražus kinas kartais – kaip keiksmažodis. Taip ir graži nuotrauka gali būti netikusi. Reikalinga dramaturgija, kažkas turi iš jos sklisti. Taisykles, aišku, svarbu žinot, bet pagal jas meno nesukursi. Nebent laužydamas, aukodamas dėl idėjos. 

Kiek yra „prisifotkinusių“ mergaičių… O prie jų epitetai „gražu“, „tobula“. Rimtam menui to neužtenka. Aš skiriu, kur menas, kur komercija, nesudedu į krūvą. Ir Gailiūnas (dailininkas Raimondas Gailiūnas – aut. past.) kažkada reklamas kūrė. Nėra kas iš mūsų nebūtų „chaltūrinęs“.

Yra internete mano „Fotoistorijos“ puslapis, kur turi būti „tas grožis“. O savo puslapyje aš rodau ne tai, bet tai, ką fotografuoju juosta. Tegu bus grubiau, bet nuoširdžiau. Juostinė fotografija –  pirma meilė. Nors nežinai, kas pavyks, bet kažkoks vidinis variklis vis tiek stumia.

– Toks įspūdis, kad savotiškai net tyčiojiesi iš to „gražu“?

– Man svarbiausia, kad būtų įdomu. Gali būti visiškai nekokybiška nuotrauka. Bet jeigu jinai kalba… Dėmės, detalės, struktūra, tai, kaip žmogus per judesį išreiškia jausmus. Nebūtinos ryškios blakstienos, kad fotografija būtų gyva. Detalės prideda prieskonių, o esmė – bendras vaizdas. Kaip ir tapyboj. Nebūtina paveikslą „išlaižyti“. Svarbu ekspresija, stambūs potėpiai. Turi jaustis nuotaika. Gali būti lyriška, subtili, dramatiška, bet kelti neigiamas emocijas.

– Ne viena ir ne dešimt Rokiškio moterų turi savo portretą, Tavo kurtą. Kokia moteris Tau graži?

– Jei gali kažką papasakot. Graži gali būti ir nelaiminga, pikta… Iš kitos pusės – ar gerai, jeigu jinai tik graži? Standartų sau netaikau, vadovaujuos jausmais. Galiu pasakyti, kad man gražu garbanoti ilgi plaukai, o po akimirkos bus graži trumpaplaukė.

– Įsimyli savo modelius?

– Gal būtų įdomu turėti savo mūzą, su kuria būtų taip paprasta, kad su ja bet ką galėtum daryti. Iš meniškos pusės (šypsosi – aut. past.). Bet nelabai taip būna. Kartais spindulėlis išlenda su vienu, antru, trečiu modeliu. O įsimylėti – ne…

– O jei Tave? Jei prašo miegamajame paveikslą ar fotografiją pakabinti? Juk yra taip buvę…

– Gal aš tą pačią fotografiją įsimylėjęs. Tiek „kaifuoju“ fotografuodamas, kad pašaliniai dalykai man neįdomūs. Pilnas „feisbukas“ gražių mergų – pamėgina prieš veidrodį. Iš tikrųjų gražu, net pasididinu pasižiūrėti. Bet man dar neatėjo ta vadinamoji viduramžio krizė (juokasi – aut. past.).

–  R. Dichavičius nuogas moteris fotografavo albumui „Žiedai tarp žiedų“. Prieš keletą dešimtmečių tai buvo. Taip viskas nekalta, subtilu, išraiškingai rankom, gėlėm, vandeniu pridengta. O Tavo studijoj nuogi modeliai vaikšto?

– Viską fotografuoju. Sudėtinga, aišku. Nėra taip, kad tuntais, kad sąrašas sudarytas – vieną savaitę viena nuoga, kitą – kita. Būtų net neįdomu. Reikia paslapties. Jei aktą fotografuoju, tai intymūs dalykai, niekam nerodomos nuotraukos. Žmona nepavydi. Jei nuoga, nėra ko pavydėti. Apsirengusi pavojingiau (juokiasi – aut. past.).

– Koks seniausias Tavo pozuotojas?

– Pinigų prašantis „bomžas“ šeštą valandą ryto. Daviau 5 litus, kad papozuotų. Netikėta ir nuoširdu. Kalbanti nuotrauka pavyko. Visiems sukėlė daug minčių. Daug daugiau, nei įkėlus gražų modelį. Visi jį pažįsta kaip „bomžą“, o tapo vos ne herojum. Labai džiaugiuos tuo kadru. Charakteringi personažai – vertybė. Galima juk nugrimuoti. Bet tai bus tuščia.

– Nesi juk geras. Prie žaizdos draugai gal ir pridės. Ir  langinių plenerą šiemet išgelbėjai, kai vieno dailininko neliko. O namie, buityje? Kokia savo savybe norėtum atsikratyti? Anąkart taip liūdnai pasakei, kad pirkai naujus baldus.

– Nemoku kitiems atsakyt, prisiimu darbų ir nespėju. O nauji baldai? Gal ir gerai. Bet aš tokių dalykų neplanuoju. Nebent savaime pavyksta. Jeigu iš sofos „sprandžina“ iššoko, tada perku, bet ne iš karto. Ir Aurimė (žmona – aut. past.) vis klausia: „Ko tu manęs nefotografuoji?“ Yra tų jos nuotraukų, o fotosesiją gal kada surengsiu.

– Visai nepakalbėjom apie parodą. Kaip šovė galvon pagaliau ją surengti?

– Su Eimiu pradėjom šnekėt seniau, bet nusprendėm per… pusvalandį. Šovė į galvą, kad baigsis sezonas ir padarysim. „Fotoistorija“ –  tai mūsų vienas bendras etapas. Galbūt norim save įvertinti, pasižiūrėti iš šalies, kažką apibendrinti. Parodysim  25 fotografijas. Kiekvienas atrinkinėjom savo. Svarbiausia, kad būtų gyvos.

– Dėkoju už pokalbį.

Reda Milaknienė

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: