Gimtajame mieste, atsidūręs šalia judrios sankryžos, stebiu judantį automobilių srautą… Matau jų savininkų veidus, bandau įžvelgti jų nuotaiką, rūpestį, džiaugsmą ar trumpo sustojimo ramybę, degant raudonam šviesoforo signalui.
Ką dar galima suspėti nuveikti, stabtelėjus keliolikai sekundžių?.. Nuoširdžiai stebėtis, kad pažįstami abiturientai jau prie automobilio vairo. Jie – išdidūs transporto priemonių savininkai. Reikia džiaugtis, kad dar viena karta sėkmingai skinasi kelią į gyvenimo platybes. Kiti kelionę šia sankryža tęs būdami tik keleiviai… Karta keičia kartą – įprastai visų kartojama tiesa.
Pravažiuoja senas raudonas automobilis, išsiskiriantis savo neįprastomis formomis. Pažįstu jo vairuotoją, netgi numanau šio automobilio savininkės kelionės maršrutą. Prisiminiau, kaip klydau, prieš penkerius metus manydamas, jog išvyka šiuo senu automobiliu bus pramoga.
Keliauti ir stebėti – istoriko darbo profesinė galimybė. Taigi tada, prieš penkerius metus, stebėjausi tuo, kas vežama minėto automobilio salone – grėbliai, kastuvai, gėlių puokštės, žvakės, vandens talpyklos ir kiti man nežinomos paskirties daiktai… Aš įsitaisiau priekinėje sėdynėje.
Anksti rytą vairuotoja benzino kolonėlėje tikrino padangų spaudimą, atidžiai klausėsi dirbančio variklio garsų ir, pašalinusi dujų padavimo gedimo priežastį, pajudėjo. Bendrakeleivio pagalbos jai neprireikė, o važiuodami nuoširdžiai bendravome.
Obeliuose sustojome prie senųjų kapinių, toliau – nebylus Lietuvos–Latvijos pasienis ir Subatės, Červonkos, Šventės, Ilūkstės kapinės. Didžiulis istorinės atminties ir pagarbos ratas. Daugybė Lietuvos karių savanorių, 1919 m. ir 1920 m. kovodami su bolševikais, žuvo Latvijos žemėje. Čia jie garbingai palaidoti. Červonkos kapinėse stovi didingas paminklas, primenantis ateities kartoms, kokia yra laisvės kaina. Lietuvos karių savanorių apgintos laisvės pojūčio kita gynėjų karta 1940 m. pajusti negalėjo iki 1990 m. kovo 11-osios…
Prisimindami šią tiesą pradedame dirbti.
Vairuotoja įpratusi grėbti, nešti, laistyti, tvarkyti, valyti… Aš sąžiningai… pavargau. Trumpi pietūs ir vėl darbas iki vakaro. Dirbdamas supratau, kad čia nebūsiu dažnas svečias. Gali būti, jog kitą kartą šis raudonas automobilis keliaus be bendrakeleivio… Kitą kartą, prabėgus savaitei, o gal kitą kartą, jau rytoj…
Latvijoje, Červonkos kapinėse, prie mūsų priėjo brolis latvis, vėliau – kitas. Vairuotoja juos pažįsta, vyrai išskirtinai mandagūs, sveikinasi, pagarbiai ištiesdami ranką ir man. Priimu svetimą įdirbį, juo pasinaudoju bendraudamas. Šioje ypatingoje vietoje broliai lietuviai gerbiami…
Dienos darbas baigėsi, kai vakare automobilis sustojo šalia mano namų. Vairuotoja išvažiavo, tačiau dar tą patį vasaros vakarą Rokiškio senosiose kapinėse buvo palaistytos gėlės, žydinčios ant Lietuvos karių savanorių kapų…
Kaip greitai lekia LAIKAS. Šiandien dar viena moksleivių karta, pabuvojusi Červonkoje, netolimoje ateityje skinsis gyvenimo kelią. Jie turėjo suprasti, kad ten, Latvijos žemėje, ilsisi apgintos laisvės karta…
Tokią būtinybę deklaruoja ir mūsų valstybės vadovai.
Latvijos Respublikoje žuvusių Lietuvos karių savanorių kapai yra Rokiškio krašto laisvės kovų istorijos dalis.
Raudonas senas automobilis jau dvidešimt penkerius metus keliauja žinomos kelionės maršrutu Rokiškio rajonas–Latvijos Respublika. Ar mes sugebėsime pakartoti jo kelionę?
Visi žuvusių Lietuvos karių savanorių kapai Rokiškio rajone ir Latvijos Respublikos teritorijoje uždengti baltomis marmuro plokštėmis. Dėkojame visiems, parėmusiems ir supratusiems šią būtinybę…
Valius Kazlauskas, istorikas