„Džiaugiuosi, kad perėjau tą mokyklą”, – apie jį lydinčius „pletkus” dėl romanų su vyresnėmis moterimis ir skandalisto etiketę sakė uteniškis Erikas DRUSKINAS. Šią savaitę jis pradėjo dirbti Rokiškio kultūros centro direktoriumi. Kiek įmanoma atviras spaudai, jis nevengė nė vieno klausimo ir žiūrėjo į akis. Kalbėjo apie ribines situacijas, moteris, žydišką kilmę ir apie tai, kodėl nėra ragavęs alkoholio. Svarstėme ir apie Rokiškio kultūros šefams reiškiamas užuojautas, mūsų teatrą bei šventą Rokiškio karvę – teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams”. Rokiškio teatrui galbūt ateis geresni laikai, o festivalis, tikėtina, keisis…
– Tai kaip praėjo pirma diena darbe?
– Puikiai. Sutiko su darbine nuotaika. Susipažinau su įstaiga, apėjau visus kampus, patalpas, visus rūsius, sandėlius, kabinetus, sales. Apžiūrėjom ir stogą. Kaip suprantu, ten vis „išlenda” tam tikri renovacijos brokai. Pradėjau ir dokumentų peržiūrą. Kai kur man jau kyla klausimų. Reikia surasti atsakymus.
– Ar Kultūros centre planuojate auditą?
– Jeigu matysiu kažkokius niuansus, visada galiu pasikviesti į pagalbą savivaldybės specialistus ar sudaryti komisiją. Bus matyti. nereikės. Per ateinančias savaites peržiūrėsiu bankinius pavedimus, finansinius dokumentus. Man įdomu peržiūrėti sutartis, sąlygas, gal kažką keisti dėl patalpų nuomos, teisiškai viską susidėlioti su Choreografijos mokykla. Kol kas nesuprantu, kokiu pagrindu ji dirba. Gal žmonės neatsimena kai kurių dokumentų. Transporto naudojimo taisykles irgi reikės peržiūrėti. Aišku, per ateinančias savaites perversiu ir darbuotojų bylas. Reikia susipažinti su pasiekimais, išsilavinimu. Su kultūros skyriaus vedėju (Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjas Petras Blaževičius -aut. past.) sutarėm, kad už miesto šventę palieku atsakingą pavaduotoją ir kitus kolektyvo narius. Likus paskutinėms dienoms, aš nebesikišiu. Šita šventė bus galimybė įvertinti. Pasimatys kiekvieno galimybės, noras prisidėti prie miesto šventės sėkmės.
– Dirbote Anykščiuose, Ukmergėje, Širvintose. Iš darbo Anykščių A. Vienuolio progimnazijoje išėjote su skandalais, Širvintose iš Kultūros centro direktoriaus pareigų Jus atleido merė Živilė Pinskuvienė, su kuria teisiatės. Prie Jūsų prilipo skandalisto etiketė. Atskleiskite bent kokias detales.
– Anykščiuose buvau tapęs politiniu įrankiu. Labai gaila, kad dirbdamas mokykloje režisieriumi, tapau įrankiu susidoroti su direktore. Pavaduotojas labai norėjo būti direktoriumi. Nelaukdamas, kada ji išeis į pensiją. Vadovus Anykščiuose skatino eiti į vieną partiją, kitu atveju skirdavo auditus, norėjo susidoroti ir t. t. Mūsų vadovė signatarė šantažams nepasiduodavo, turėjo aiškų stuburą. Tuo tarpu jos pavaduotojas – tarybos narys, valdžia jį stūmė. Pasijuto galingesnis.
– Nebesigilinkim į Anykščių politines intrigas. Kiek tiesos, kad dirbdamas A. Vienuolio progimnazijoje režisieriumi gaudavote 6000 litų algą – dėl tariamai artimų santykių su gerokai vyresne mokyklos vadove?
– Mokykloje pradėjau dirbti turėdamas gal tris neformalaus ugdymo valandas. Iki tol nebuvau pažįstamas nei su direktore, nei su kolektyvu. Su kino būreliu pradėjau labai gražius darbus – nuskynėm laurus visuose festivaliuose. Dalyvavom tarptautiniuose konkursuose. Aš tuo metu oficialiai teturėjau tris valandas, o realiai dirbau didesniu nei pusantro etato krūviu – norėjau padaryti gerus filmus. Dieną filmuodavom, paskui – darbas su moksleiviais, o naktį likdavau montuoti. Turėjau raktą nuo mokyklos, dirbdavau prie laisvų kompiuterių.
Buvau pakankamai atsiribojęs nuo kolektyvo. Nors su ta pačia direktore tik pasisveikindavome, prasidėjo puolimai, o dar vėliau – „plekai”. Mokytojų būrys apskundė, kad padariau baisų siaubo filmą. Tiesa, jis buvo pakankamai linksmas, dirbom kartu su žinoma psichologe. Kaip bebuvę, tada pajutau, kad darausi įdomia marionete.
– Tai ar gaudavot tuos 6000 litų algos?
– Dirbdamas režisieriumi ir atlikdamas pavaduotojo funkcijas „ant popieriaus” – taip. Į rankas susidarydavo gerokai mažesnė suma. Tiek uždirbdavo ir kai kurie mokytojai. Tačiau kažkam reikėjo padaryti skandalą. Nepaisant, kad mokykla, man mokėdama už pavaduotojo darbą, sutaupė.
– Kodėl išėjote?
– Aš tik vienerius metus gavau tokią algą, nors dirbau šešerius. Buvo, gaudavau ir 1000 litų. O išėjau, nes po reformos pradėjo mažėti vaikų ir ateityje būtų mažinamas režisieriaus etatas. Nepilnu etatu nenorėjau dirbti. Bet pagrindinė priežastis buvo ta, kad tuometiniai rajono vadovai sužlugdė mūsų siūlomą eksperimentinės mokyklos idėją. Kai teatro metodai taikomi įvairiuose dalykuose, kai yra atskiros teatrinės klasės ir t. t. Jau buvom susitarę su užsienio partneriais.
O kalbos apie romanus su moterimis… Nemačiau tokių didelių pinigų, kad galėčiau net svarstyti apie romanus su vyresnėmis arba kvailomis moterimis. Nesvarbu, ką kas sakė. Kalbėjo, jog aš ir su koplyčios vedėja romaną turėjau.
– Rokiškyje kalbama,kad skandalistas pakvietė dirbti skandalistą. Skandalas – stiprybės požymis?
– Taip. Nes skandalas atskleidžia, kaip vienoje ar kitoje situacijoje išlieki. Kai prie manęs Anykščiuose mokykloje ėmė nuolat priekabiauti, iš viso buvo neįmanoma dirbti. Neįtiko net tai, kaip per renginį padedamos gėlės. Kalbėjo, kad mano kabinetas su sofomis, o dirbau rūsyje, kur ir varles kartais matydavau.
Spauda kūrė mano skandalingą įvaizdį Anykščiuose. O kai pradėjo šmeižti dėl tariamų romanų, nežinojau, kaip reaguoti. Galvojau išeiti iš darbo, mesti visas šitas nesąmones, pamiršti visą šitą miestą, šitą „brudą”. Bet džiaugiuosi, kad šito nepadariau. Kuo labiau mane puolė, tuo labiau norėjosi likti ir daryti dar didesnes idėjas. O šiandien manęs jau niekas nebestebina, nekreipiu dėmesio, kaip ant manęs „š…” pila.
– Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjas Petras Blaževičius ir jūsų pavaduotoja Vaiva Kirstukienė neslėpė sulaukiantys užuojautų. Dėl to, kad „ateis Druskinas”…
– Mes su juo (P. Blaževičiumi – aut. past.) kalbėjomės. Jis ne tik užuojautų, bet ir pagyrimų sulaukė. Man patiko, kad vedėjas pasidomėjo apie mane įvairiuose rajonuose, kur esu mokęsis, dirbęs. Jis vertina, peržiūri biografiją. Man tai patiko, tai – profesionalumo ženklas. Komplimentai vedėjui.
– Jums žinoma, kad Rokiškyje klesti miuziklų kultūra. Tačiau V. Kirstukienė žadėjo, kad Povilas Meškėla Kultūros centre nebedainuos. O ką Jūs apie tai manote?
– Nepažadu, kad bus tie patys atlikėjai. Tikrai nepažadu. Nepažadu, kad tokio pat formato išliks ir festivalis „Vaidiname žemdirbiams”. O apie Rokiškio teatrą kalbėti šiek tiek juokinga, nes teatro čia kaip ir nėra. Teatras negali gyvuoti su puse etato dirbančiu režisieriumi. Turi būti mažiausiai du pilnu etatu dirbantys. Tada galėsime kalbėti apie rimtą teatrą, o ne vieną spektaklį per metus. Šioje vietoje tikrai laukia tam tikri pokyčiai. Teatrui jie – į gera. Mano tikslas, kad Rokiškio teatras būtų visų krypčių – ir lėlių, ir pantomimos, ir muzikinės pakraipos, kad visos teatro rūšys būtų puoselėjamos, kad su visais žanrais būtų dirbama.
– Valdžia sakys, jog nėra pinigų. Kaip tai planuojate pasiekti?
– Na, sunkiai. Bet tam tikrus skaičius turiu. Lapkričio pradžiai pateiksiu. Noriu turėti ir daugiau dailininkų, kurie gamintų lėles ir dekoracijas. Net ir kostiumus.
– Profesionaliųjų teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams” Rokiškyje turi šventos karvės statusą. Kaip suprasti Jūsų žodžius „keisis formatas”?
– Mačiau reportažus. Mat tas formatas nebuvo toks patrauklus, kad važiuočiau į Rokiškį dėl festivalio. Jo forma neaiški kokybės prasme. Be to, ta tikslinė auditorija. Jei vaidiname žemdirbiams, tai nevaidiname kitiems? Aš suprantu, kad stengiamasi gauti Žemės ūkio ministerijos pagalbą, bet gal galima ir kitaip? Kuo tada Rokiškis virsta? Žemdirbių miestu? Rokiškis, kuris turi nuostabų dvarą, kuris galėtų save identifikuoti su aukštesne kultūra? Kokią kultūrą turėtų formuoti – ar visiškai kaimišką, žemdirbių, ar kitokią?
– „Gimtojo Rokiškio” komentaruose rokiškėnai domisi, „ar sutvarkysit trijulę”. Tiksliau gal būtų klausti, ar trys Kultūros centro darbuotojos – V. Kirstukienė, Nida Lungienė ir Neringa Danienė – Jums atėjus turės atsisveikinti su pusantro etato krūviais?
– Nesu valytojas, kad ką nors sutvarkyčiau. Tam yra kiti. O kalbant apie Kultūros centro administraciją, specialistus, savo nuomonę aiškiai pasakysiu lapkričio pradžioje. Mažesnių ar didesnių pokyčių tikrai bus. Jie nebus gąsdinantys, bet kažkam daugiau, kažkam mažiau naudingi.
– O sau pasiimsite pusantro etato?
– Negaliu pasiimti. Tai būtų viešųjų ir privačiųjų interesų pažeidimas. Pagal įstatymus tik rajono taryba gali paskirti arba meras. O ką darė prieš tai buvęs vadovas, dar nežinau.
– Nors Jūs šeimos neturite, papasakokite apie savo asmeninį gyvenimą. Koks Jūs?
– Turiu žydiškų šaknų – tėtis žydas, mama lietuvė. Kilmės prasme keistas žmogus – tarsi lietuvis, tarsi žydas, bet vis tiek aukštaitis. Kaip ten sakoma, „mūsų žemaičių liko tik aš, kaimas ir Joškė”. Apie asmeninį gyvenimą nekalbu, nes nėra čia ką ir kalbėti. Vieniems žmonėms pasiseka labiau, kitiems mažiau, kažkas turi gražias šeimas, kažkas skiriasi. Nesijaučiu dėl to nei laimingesnis, nei atvirkščiai. O kaip bus ateity, nežinau. Dievo keliai nežinomi net kunigams. Kol kas važinėsiu iš Utenos, o paskui žiūrėsiu, kaip čia įsikurti. Gal įsigysiu butą.
Moku pats gaminti. Pavyzdžiui, mėgstu kepti kugelį. Patinka grybauti, bet ne vienam. Krepšinio nežiūriu nuo tada, kai lietuviai prieš kokius penkiolika metų pralaimėjo amerikiečiams. Tada aš pasakiau sau, kad nervų dėl tokios komandos negadinsiu.
Vasarą daug plaukioju, net po kelias valandas. Uteniškiai mato, kaip apiplaukiu ežerą. Man patinka kur nors lengvai pakeliauti. Nors ir po Vilniaus nepažįstamas vietas. Kai žydėjo sakuros, važiavau į Vilnių jų žiūrėti. Esu truputėlį poetiškas žmogus. Kartais rašau eilėraščius. Nesistengiu spausdintis – tai kaip mano dienoraštis, jausmai, tam tikras požiūris. Kai turiu laiko, rašau dramaturgiją – komedijas, dramas. Kai ką yra sėkmingai statę mėgėjų teatrai, buvau laimėjęs „Atspindžiuose” ir su mano pjese važiavom į Daniją. Nors esu poetiškas, tačiau nesu sentimentalus. Galiu padėkoti už tai ir Ž. Pinskuvienei, ir Anykščių mokytojams – visos tos situacijos išmoko kai kurių dalykų. Atleistas iš Širvintų kultūros centro direktoriaus pareigų šią vasarą aš nė trupučio nesijaučiau sužlugdytas. Prieš trejus ar ketverius metus buvau priėjęs ribą, kai turėjau apsispręsti, ką gyvenime daryti toliau, kaip elgtis, reaguoti, gyventi. Ar visuomet likti tame taške. Tada apsisprendžiau būti laimingas.
Man garbė yra viskas, o L. Tolstojaus „Karas ir taika” – lyg gyvenimo vedlys kaip ir kunigaikštis Bolkonskis su savo garbės suvokimu. Man svarbu, kad esu ramus dėl savo sąžinės.
– Dėkoju už pokalbį.
Reda Milaknienė
