Nedidelį Aleksandravėlės kaimelį išgarsino „Vaivorykštės šeima“: penki šimtai, tūkstantis, o gal net du tūkstančiai – ir kas ten juos besuskaičiuos – keistuolių. Suplaukę iš viso pasaulio, įsikūrę tarzaniškomis sąlygomis, pliaupiant liūtims, kaitinant saulei jie laukė išskirtinio – mėlynojo mėnulio pilnaties…
Sunku suprasti, kiek reikia pavargti nuo kasdienės rutinos, įtampos, bėgimo, kad norėtumei atostogas leisti toli nuo įprastos civilizacijos, vietoje prabangių viešbučių su „viskas paduota ir įskaičiuota“, pirkti iš ūkininkų daržoves, gaminti lauko virtuvėje, semti vandenį kibirėliais iš gręžinio…
Nors lietuviška vasara nelepina – nuo lietaus pažliugo kelias, permirko palapinės, tačiau stovyklautojų veiduose spindėjo šypsenos, sveikindamiesi jie apsikabino: „Sveiki, sugrįžę namo“. Kas tie žmonės, vengiantys viešumo, nenorintys prisistatyti? Gal gydytojai, mokytojai, inžinieriai, kitų specialybių darbuotojai, vienuolika mėnesių plušantys savo darbe, o dvyliktąjį nutarę transformuotis – nusimesti kasdienybės apdarą, susilieti su mase bendraminčių, ištirpti joje, išlieti širdį. Jie gali leisti sau prabangą – pabūti laisvam sielos draugų būryje… O gal jiems reikia tik laisvės ir žaidimų? Kas galėtų paneigti, kad tai – neteisybė?
Aleksandravėlės žmones piktino eilė parduotuvėje, gyvenvietės centre po medžiais sėdintys stovyklautojai, vakarais sklindantis būgnelių mušimas, neaiškūs šūksniai, tarzaniškas nepažįstamųjų gyvenimas… Lyg anekdotas iš lūpų į lūpas perduodamas pasakojimas apie kaimo gyventoją, ankstyvą rytą ganykloje melžusią karvę ir pamačiusią iš ežero išlendantį nuogą vyrą… Nuogybė – tema Nr. 1, lyg nežinotume, kad daugelį metų mūsų rajono sveikuolės pliuškenasi ne atokiame Ilgio, o Rokiškio ežere. Pliuškenasi be drabužių ir tikina, jog taip maudytis – sveikiausia … Meilė – tema Nr. 2. Žmonių vaizduotę kaitina pasakojimai apie laisvą meilę, neva stovyklautojams partnerius „parenka“ per rankas siunčiama lazda…
Žurnalistų antplūdis, garsiai aptarinėjamos „vaivorykštinių“ elgesio subtilybės, aprangos, šukuosenų detalės užgožė artėjančią Aleksandravėlės krašto šventę – „poeto nuo Dievo“ Pauliaus Širvio 95-ąsias gimimo metines. O gal neatsitiktinai „Vaivorykštės šeima“ įsikūrė taip netoli nuo poeto, klaidžiojusio gyvenimo vingiais, tėviškės? P. Širvio amžininkas Alfas Pakėnas prisiminimuose rašė, jog „poetas sostinės gatvėmis eidavęs visados vienplaukis, pilku švarku su nuzulinta apykakle, tamsiais marškiniais, iš po kurių matėsi jūreiviškų marškinėlių dryžuotas trikampis…“
Kiek daug apie P. Širvį parašyta ir išleista atsiminimų! Peršasi išvada, jog kūrėjas turėjo gyventi apsuptas būrio draugų, o eilėse jis išsiliejo „Aš toks vienas, velnioniškai vienas“. Ir kaip simboliškai šiandien suskamba P. Širvio eilėraščio „Aš – beržas“ eilės: „Ateik, – /Apkabinsiu,/ Į širdį priimsiu,/ Papuošiu/ Žvaigždėtais/ Nakties auskarais“.
Sąsajos… Aleksandravėlės žmonės piktinasi svečių tarzanišku gyvenimu ir pamiršta, kad mūsų tautiečiai, uždarbiaujantys užsienyje, taip pat glaudžiasi gamtoje, miega po atviru dangumi, tik vietoje meditacijų, naktinių pasisėdėjimų prie laužo, nuoširdaus bendravimo jie miškuose renka grybus, ūkiuose skina braškes, lenktyniaudami, kas daugiau per dieną uždirbs pinigų, o vakare – išmauks svaigalų. Kiekvienam savi pasiekimai, o širviškai – savi tolių toliai…
Man buvo siūloma grūsti kuo giliau į rankinę fotoaparatą ir įsilieti į stovyklautojų ratą… Nedrįsau. Pabijojau nerti į nežinomybę, pažinti kitokį gyvenimą. O kas bus, jei naujos patirtys, išgyvenimai skatins keisti sustabarėjusią kasdienybę, apibūdinamą dviem žodžiais – darbas ir namai, plius atostogos, pageidautina su „viskas įskaičiuota“… „Kažkur pravertas/Į dangų langas“ (P. Širvys, „Tolių toliai“) – jūros platybėse ieškojo savų tolių P. Širvys, o netoli jo tėviškės įsikūrę „Vaivorykštės šeimos“ keistuoliai – lygumų tolimame kaime, neartų laukų vėjyje… Nežinia, ar rado?
P. Širvio kūrybos gerbėjai, rugpjūčio pabaigoje suvažiuosiantys į jo tėviškę Degučiuose, visai šalia Aleksandravėlės, prasilenks su „Vaivorykštės šeimos“ keistuoliais. Šie jau bus išdundėję… Tačiau Dievo užmirštas kampelis vėl šurmuliuos: per nakties pilnatį skambės kūryba, užsieniečių šnektą keis lietuviško ąžuolo P. Širvio ir jo sekėjų posmai, o būgnelių ritmą – armonikos skambesys… Nakties improvizacijose kartu su meilės dainiumi keliausime į savo tolių tolius…
Dalia Zibolienė
