Lina Dūdaitė. Redakcijos archyvo nuotr.
Lina Dūdaitė. Redakcijos archyvo nuotr.

Mūsų rajone Europos Sąjungos paramą maisto produktais gauna kas penktas žmogus. „Vargo Lietuva“, – graudžiai atsidūsta „paprastas žmogus“. Valdžiažmogiai ir Andrius Kubilius nuskurdino šalį… Tik kažkodėl mūsų mieste duris atvėrė jau septintas prekybos centras. Ir jis netapo Krašto muziejaus filialu: vargo Rokiškis ir aplinkiniai vargo miesteliai susigrūdo į atidarymą ne pasižiūrėti, o padoriai apsipirkti. Ir neatėjo jie kiaurais sandalais: automobiliai netilpo erdvioje aikštelėje. Kaip gi čia taip?

Kone kiekvienas kiek labiau išprusęs abiturientas puikiai žino sąvoką „nesueina skaičiai“: rodos, ir vargo, ir skurdo mūsų valstybėje netrūksta, bet pabandyk šeštadienio vakarą prekybos centre nusipirkti šašlykų ar tauriųjų gėrimų su nuolaida. Aha, špyga taukuota. Kaipgi čia taip išeina? Atsakymas – paradoksalus „vargo Lietuvos“ portretas.

Štai, kad ir anąsyk mano minėtas Vycka. Na tas, kuris už šaldytuvą sumokėjo keturis kartus daugiau. Nuolatinis antstolių ir greitųjų kreditų bendrovių klientas. Tipinis Rokiškio „paprastasis žmogus“, kuris prie alaus bokalo išmintimi „apdėtų“ visą šalies Vyriausybę ir Prezidentę kartu sudėjus. Jis visiems, kurie bent apsimeta jo klausą, detaliai paaiškins, kaip šie nemoka… gyventi. Ir ramia sąžine bei kiaulės akimis naujai iškeptasis „gyvenimo būdo guru“ po poros dienų paprašys paskolinti „n“ eurų iki pašalpų mokėjimo dienos. Mandagiai pasiteiravus, kaipgi čia taip šis be penkių minučių milijonierius ir Dalai Lama viename asmenyje kalėdoja ištiesta ranka, išgirsite apie save, ko nežinojote. Daugumos Vyckos paminėtų epitetų, žinoma, kultūringoje draugijoje kartoti nederėtų.

Šis „paprastasis žmogus“, trykšte trykštantis gyvenimo išmintimi, nuėjo akmenuotą gyvenimo kelią ir prikaupė vertingos patirties, kurią trokšta pasidalinti su pasauliu. Prasidėjo tas kelias praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje. Nors iš vėlyvosios brežnevinės epochos Vycka ne ką teprisimena, jo širdyje šis laikotarpis – prarastasis aukso amžius. Mat tuomet Vyckos tėvai, kaip ganėtinai nemažai vietinių „paprastųjų žmonių“, it pereinamasis prizas apkeliavo kone visas rajono įmones ir didžiąją dalį kolūkių. Apie jų darbinius pasiekimus puikiai byloja to meto dainos žodžiai „viena diena dirbama ir da ta nugeriama“. Vyckos tėvai laisvu nuo darbo ir šventimo laiku linksmindavo kaimynus. Po algų dienos mama vienais naktiniais, paspaudusi po pažasčia klykiantį Vycką, skusdavo ratus apie daugiabutį. Kad būtų įdomiau pavyti žmoną, mažylio tėvelis būdavo kultūringai pasivaišinęs „dopingu“ ir pastvėręs iš virtuvės duonriekį peilį. Galop audringos vidurnakčio gaudytynės pabosdavo kuriam nors iš daugiabučio kaimynų, ir savamokslį sprinterį išsiveždavo milicija blaivyklon.

Jau mokykloje „paprastasis žmogus“ suprato, kad jis turi pasipriešinti „sistemai“. Kas toji sistema ir su kuo ji valgoma, galvos nesuko. Vycka atkakliai protestavo prieš bet kokias pastangas padaryti jį tiesiog žmogumi. Jo diktantų sąsiuvinis persekiodavo lituanistę košmaruose ir ji pabusdavo išpilta šalto prakaito. „Matiekos“ mokytojai gąsdintis nebuvo kuo: Vyckos kontrolinio lapai dažniausiai būdavo tušti. „Sinus alfa kvadratu plius kosinus alfa kvadratu lygu vienetui“ ar Pitagoro teorema Vyckai buvo svetimos kalbos keiksmažodžiai. O tokių joks save gerbiantis „bachūras“ nevartoja. Jis keikiasi tvarkingais rusiškais triaukščiais. Kai Vycka pagaliau buvo perkeltas į „vakarinę“, jo klasės auklėtoja surengė mokytojų vakarėlį su dainomis ir šokiais.

Vakarinėje Vycka nepasirodė. O kam? Už lango jau buvo devintasis dešimtmetis. Ir karčios mokslo šaknys nebuvo tokios viliojančios, kaip kontrabandos, reketo ar beužgimstančios mafijos saldūs vaisiai. Vycka nuoširdžiai svajojo būti toks, kaip „tie kieti vyrukai“: skutosi galvą plikai, būrė „chebrą“ na ir… Tai Vyckos ir jo pasekėjų dėka mūsų miesteliuose faktiškai išnyko kaimo šokiai. Kultūros namų administratorėms tiesiog pabodo aiškintis, kodėl kas šeštadienį įstaigai prireikia budinčio policijos ekipažo ir bent vieno naujo lango… Miestelių seniūnai rimtai ėmė manyti turį ne kultūros centrus, o oranžerijas.

Vyckos tėvams į jo nuotykius buvo nusišvilpt. O jų šaunusis „bachūras“ „vartė“ pirmuosius savo uždirbtus pinigus: į Daugpilį dešrų krovinys, iš ten – spiritotiekis. Į mafiją Vyckos visgi nepriėmė – per aršus ir per kvailas. Mat rokiškėniška patarlė „glušų ir bažnyčiaj muša“, regis, buvo sukurta specialiai mūsų herojui.

Tačiau „užkalamų“ šlamančių ir prikrėstų kvailysčių užteko tapti pirmuoju kaimo „bachūru“. Tokiu, kurį išvydusios persižegnodavo visos kaimynų bobutės. Tokiu, nuo kurio alpo „krūčiausia“ kaimo panelė, penkiolikmetė Žana. Na ta, su trumpiausiu sijonu, „ciza“ dantyse ir kasdien nauju vaikinu už parankės. Vycka netrukus atšventė vestuves „iš reikalo“ ir  kaip reikia: su pulku svečių, trijų dienų gėrimu kaimo sodyboje, limuzinu ir kitomis grožybėmis. Po trejų metų Vycka su vos pilnametystės sulaukusia Žana, dabar jau vyro meiliai vadinama „žiurke“, vestuvių sukaktį minėjo kas sau, plėšydami šio didžiojo gyvenimo įvykio nuotraukas. Ir du šimtai litų, kuriuos Vyckai teismas priteisė sūnui išlaikyti, pasirodė beprotiški pinigai. Juk už juos išeitų šitiek alaus ir „cizų“. O mažius? Kiekgi jis suvalgo?

Keitėsi verslo sąlygos ir Vycka atsidūrė didžiojo kontrabandos greitkelio šalikelėje. Srauni litų upė nuseko. Beliko dirbti. Tiksliau, įsidarbinti. Tiesiai iš aludės atšliaužęs į Darbo biržą keturiomis, jis dar 2007-aisiais bandė įrodyti, kad toks protingas ir darbštus žmogus vertas „oraus“ atlyginimo. „Be dviejų tūkstančių nedirbsiu“, – bliovė jis nesupratingai įdarbinimo specialistei. Žodžiu, darbintis Vyckai nepatiko ir nepavyko. Ir nuvykus į silkyną paaiškėjo, kad tų prakeiktų žuvų uodegas žvynai, o ne norvegiškos kronos puošia.

Todėl jis dabar verčiasi iš to, ką dosni valstybė jiems su sugyventine Sandra skyrė. Nors su ja „sugyveno“ jau tris vaikus, Vycka vesti neketina. Nors ir be visų priekinių dantų, tačiau veidas dar turi maloniai ryškų raudoną, paakiuose pereinantį į mėlyną, atspalvį. Taigi Vycka save vis dar laiko svajonių jaunikiu. Ir Sandra jam gerokai per prasta. O ir sprinterė iš jos nekokia: jau aštuntą kartą neatsargiai pasipainiojo po Vyckos iškeltu kumščiu. Policija jų kieme planuoja steigti nuovadą: bus pigiau turėti stacionarų postą, nei po pašalpų mokėjimo savaitę važinėti pagal Sandrutės iškvietimus. Tiesa, policininkai nuoširdžiai bandė padėti porai: Vyckai suorganizavo savaitgalį atostogų jaukioje areštinėje ir uždraudė artintis prie namų. Tačiau Sandra juk taip myli: savaitę šaukė brangųjį namo. Iš tiesų, tai kur tai Sandrai dėtis, jei paviliota trumposios žinutės naktinėje televizijos laidoje, ant meilės sparnų į mūsų rajoną ji atlėkė net iš tolimosios Žemaitijos? O Vycka svajoja, ims jis ir ves tą gražuolę, kuri per „teliką“ silikonais giriasi. Ir iki laimės nebedaug beliko: tuoj tuoj išauš nuostabi diena, kai jis laimės loterijoje milijoną. Tada visi pamatys, ką reiškia engti „paprastą žmogų“.

Tiesa, krizės metais Vycka nusipelnė mažiausiai Vyčio kryžiaus ordino už pastangas pildyti deficitinį šalies biudžetą perkant akcizines prekes  (konkrečiai – stiprų alų ir alkoholinius kokteilius). Tebepildo ir dabar. Vycka kantriai laukia, kas neištvers pirmas – ar valstybinius apdovanojimus skirianti komisija, ar jo kepenys. Laimė, silikoninė gražuolė iš „teliko“ dar laisva: negi ji nenorėtų pasidalinti Vyckos svajonių milijoną?

Lina Dūdaitė

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: