Rokiškietė Gailutė Bražiūnienė pastarosiomis savaitėmis džiaugiasi alpinariume pražydusiomis pluoštinėmis jukomis. Pasak moters, dėmesį į gėles atkreipė net stiprioji lytis – ne vienas pasisvečiuoti užsukęs draugas ar giminaitis panoro įsiamžinti prie įspūdingai atrodančių žiedų.
Žydi retai
Pluoštinė juka žiedais pasidabina retai – kas 4-5 metus, o šis žydėjimas moters alpinariume įsikurdintoms gėlėms – pirmas. „Pluoštine gėlė vadinama dėl vos pastebimų gijų – siūlelių, ant lapų. O jukų yra daugybė rūšių: vienos auginamos lauke, kitos – kambaryje vazonėliuose. Kambarinės jukos ištveria iki 7 laipsnių šaltį. Pasidomėjusi sužinojau, kad šiltuosiuose kraštuose pluoštinių jukų žiedų stiebas užauga iki 4 metrų aukščio. Manieji per pus mažesni. Pas mane šios gėlės atsirado iš draugės darželio. Ji man padovanojo nedidelį sodinuką, o per tiek metų gerokai ūgtelėjo. Tiesą pasakius, šioms gražuolėms esu numačiusi kitą vietą, tačiau nenorėjau persodinti, kol nors kartą nesužydės. Dabar, kai nubyrės žiedai, iškelsiu kitur. Jukos nėra lepios, joms nereikia ypatingos priežiūros. Žiemą šiek tiek pasaugau nuo šalnų užpildama durpėmis, o kad nenulūžtų lapai, juos kuo nors apsuku“, – jukos auginimo ypatumais dalijosi pašnekovė.
Jukos, anot moters, puošia gražiausius šalies dvarus – jų pasodinta Užutrakio dvaro gėlyne ar prie Palangos Gintaro muziejaus.
Spalvoti gėlynai
Tačiau G. Bražiūnienę džiugina ne tik ši, retai žydinti gėlė. Visoje privataus namo valdoje gausu gėlių lysvių ir vazonų: „Gėlės suteikia ramybės, o gėlynus man formuoja pati gamta: aš nieko neretinu, kas išdygo iš sėklų, tas ir auga. Beveik visas čia augančias gėles gavau dovanų vienokia ar kitokia proga. Draugai ir artimieji niekada nesuklys, jei padovanos man kokį žalumyną. O prižiūrėti, išrauti piktžoles, vienas malonumas. Dabar mintyse kirba įvairios idėjos, kaip pagražinti ir patobulinti gėlių darželius. Kiek rūšių turiu? Sunku ir suskaičiuoti… Kažkada buvo apie 50, bet dabar tiksliai ir nežinau.“
Kiemo pavėsinėje šiltą dieną įsikūrę Gailutė ir Vidmantas Bražiūnai grožisi aplinka, kurioje marguoja piliarožės, jurginai, kanai, vienadienės lelijos, bijūnai, iki 10 metrų užauganti didžiažiedė ląstūnė, kalijos, ledinukai, pelargonijos, hortenzijos, samanos Žliugės ir dar daugybė kitokių gėlių bei medžių. „Kurios gėlės labiausiai patinka? Turbūt negalėčiau išskirti vienos rūšies. Labai patinka rožės, tačiau jaučiu didžiulę nostalgiją savo kaimui ir praeičiai, tad bijūnai man irgi brangūs. Prie namų sodelyje būtinai turi būti žilvytis. Mano senelis buvo “košikų” pynėjas, tačiau neįgalus, tad žilvyčio vytelių jam parūpinti turėdavome mes su močiute. Puikiai pamenu, kaip prie Vyžuonos upės rinkdavome jam vyteles… Širdžiai mielos ir vazone prie baseinėlio augančios kalijos, nes vestuvinė puokštė buvo padaryta būtent iš baltų kalijų. Manosios dabar tamsios, tačiau nemažiau gražios. Beje, pilnas vazonėlis išaugo iš vieno stiebo ir dabar pražysta iki 17-os žiedų“, – pasakojo G. Bražiūnienė.
Kiškio kopūstai ir… Japoniškas klevas
Besidairant po su meile puoselėjamą ir prižiūrimą R. ir V. Bražiūnų kiemą, akis traukia ne tik lietuviška, tradicinė obelis ar eglė: „Šalia pavėsinės auga Japoniškas klevas. Jį iš pajūryje esančio japoniško sodo atvežė dukra. Kiek žinau, yra raudonasis ir geltonasis. Aš turiu pastarąjį. Iš aplinkos išsiskiria kiemo pradžioje augantis raudonasis pukenis. Iš kur tokie augalai? Visus juos pamatau keliaudama, o tada ieškau kur gauti.“
Kiemą puošia ne tik margaspalviai gėlynai, bet ir įspūdingi akmenys bei nudžiūvusių medžių kelmai. „Visi akmenys atvežti iš žmonos tėviškės. Didysis sveria apie 12 tonų. Nors jam buvo numatyta kita vieta, dėti teko kur patogiausia kranui – kiemo gale. Ir tai, keliant per tvorą nuo didžiulio svorio kranas vos neapvirto. Kartą buvo užsukęs draugas, akmenų žinovas. Jis labai ilgai apžiūrinėjo mūsų milžiną. Sakė net Vokietijoje, akmenų muziejuje, nematė nieko panašaus. Kiemą puošiantys medžių kelmai atvežti iš Notigalos ežero“, – vyriškai V. Bražiūnas.
Įdomybių galima atrasti ir G. Bražiūnienės darže. Čia auga stevijos, pasak moters, už cukrų saldesnės net 300 kartų ir puikiai tinkančios pasaldinti arbatai, gaivai, tinkančios ir diabetu sergantiems žmonėms. Ant didžiulio krūmo augančios sodo mėlynės atvežtos iš Marijampolės. Pašnekovė tikino, kad uogos – nelabai skanios, tačiau uogienė – puiki. Bražiūnai mėgaujasi ir naminėmis vynuogių sultimis, kurias išgauna garindami arba spausdami sode augančias vynuoges.
Patarimas: G. Bražiūnienės pavėsinę puošia du kelmai vazonuose žydinčių hortenzijų. Pasak moters, norint, kad gražiai augtų ir žydėtų, geriausia jas auginti vazonuose kartais patręšiant… surūdijusiais vinimis: „Už vazonų laikau indelį aprūdijusių vinių ir kartkartėmis po 2-3 įbedu į žemę.“
Vasaros receptas: Su „Gimtojo…“ skaitytojais G. Bražiūnienė pasidalino vasarišku lengvo, tačiau itin maistingo užkandžio receptu: „Viskas labai paprasta – 9 proc. varškę sumaišau su įvairias žalumynais: gražgarstėmis, krapais, agurkais, dar įdedu džiovinto pomidoro, krabų lazdelių ir sumaišau su „Hellmann‘s“ majonezu. Jei reikia, įberiu truputėlį druskos, o masę įdedu į iš daržo nuskintų šviežių salotų lapus. Greita ir paprasta – nieko nereikia virti ar kepti. Be to, drąsiai galima eksperimentuoti: vietoj krabų lazdelių maišyti rūkytą dešrą, žuvį ar tai, kas jums skanu.“
Miglė Katinauskienė
