Taikomosios chemijos studijas Kauno technologijos universitete pasirinkusi rokiškėnė Viltė ANTANAVIČIŪTĖ trečiaisiais studijų metais suprato, kad „sausas“ chemijos mokslas – ne jai… „Pajutau, kad užsidarius laboratorijoje šešias valandas stebėti, kaip keičiasi medžiagų temperatūra, – ne mano pašaukimas. Kai bendrakursiai entuziastingai laukdavo paskaitų ir darbo laboratorijoje, man norėjosi… žmonių ir bendravimo. Baigusi studijas tvirtai apsisprendžiau: su chemija savo ateities nesiesiu, bet… viskas apvirto aukštyn kojomis, kai buvęs bendraklasis pranešė aptikęs man patikti turintį darbo skelbimą“, – šypsosi rokiškėnė ir degančiomis akimis pasakoja apie darbą Edukacinėje laboratorijoje Kauno tvirtovės VII forte. Čia ji, pasitelkusi eksperimentus, daugiau nei metus mažiesiems lankytojams mėgina įdomiai ir apčiuopiamai pateikti daugelio „sausu“ įvardijamą chemijos mokslą.
Chemija lydėjo nuo vaikystės
24-erių rokiškėnė V. Antanavičiūtė „Gimtajam…“ pasakoja, kad chemija jos gyvenime atsirado gana anksti: „Kai buvau vaikas, dažnai stebėdavau savo mamos, chemijos mokytojos, vedamas pamokas. Vėliau stebėjau, kaip chemijos studijas kremta vienas iš brolių. Tikriausiai man įtakos turėjo supusi aplinka, tad ir pati ilgainiui pradėjau galvoti apie specialybes, susijusias su chemija, pvz., patraukliai atrodė kosmetologija ir kitos.“ Tačiau, pasak pašnekovės, po abitūros egzaminų pasirinktos taikomosios chemijos studijos bėgant metams ėmė nebeatitikti merginos išankstinių lūkesčių. „Paskutiniaisiais studijų metais daugelis specialybės disciplinų apsiribodavo cheminių formulių nurašymu nuo lentos ir iškalimu. Netraukė ir nuobodžiai pateikiamas darbas laboratorijose: kai bendrakursiai entuziastingai šešias valandas sėdėdavo laboratorijoje ir stebėdavo tiriamos medžiagos temperatūros pokyčius, aš… ilgėjausi žmonių ir bendravimo. Baigusi studijas tvirtai apsisprendžiau – su chemija savo ateities nesiesiu, bet…“ – juokiasi mergina ir prisipažįsta: jos požiūris į „sausą“ chemijos mokslą pasisukęs visu 180 laipsnių kampu.
Durys į chemijos pasaulį
Kone kiekviena Viltės darbo diena prasideda jai patinkančiu galvosūkiu: kaip nuobodžią cheminę formulę pateikti smalsiems, kūrybingiems ir viską pačiupinėti norintiems šešiamečiams ar septyniolikmečiams, kad šie ją ilgam įsidėtų galvon be ilgų „zubrinimų“. Sakote – neįmanoma? Pasirodo, įmanoma ir… be galo įdomu. „Seniai žinoma, kad geriausių mokymosi rezultatų pasiekiama tada, kai vaikas nėra priverstas sėdėti vienoje vietoje nuo iki, o gali aktyviai savarankiškai veikti. Būtent tą aš ir darau: per žaidimą vaikams bandau atverti duris į įdomų chemijos mokslo pasaulį. Vos per kelias minutes pateikiamos žinios apie pagrindinius laboratorijoje esančius indus, informacija apie cheminių medžiagų savybes bei įvairios formulės atmintin geriausiai sugula tada, kai yra užtvirtinamos estafetėmis. Galimybė savarankiškai atlikti cheminį eksperimentą, susijusį su išmokta medžiaga, įprastai ir būna tai, ko trūksta, kad neseniai išgirsta teorija atmintyje išliktų ilgam“, – sako Viltė ir pasakoja, kaip sunkiai įsimenama cheminė formulė, pasitelkus kiekvienos šeimininkės virtuvėje randamas medžiagas (pvz., 3 proc. vandenilio peroksido buteliuką, 10 ml indų ploviklio, 3 šaukštus mielių ir 3 šaukštus vandens), virsta putų fontanu, o maišant PVA klijus su skystu skalbikliu iliustruota polimerizacijos reakcija „pagimdo“ daugelio mažamečių taip pamėgtą tąsų žaislą – pabaisiuką… Kalbai pasisukus apie lobius, vaikams suteikiama proga pasigaminti alchemikų aukso, o vasarą panorus žiemos – iš vienkartinėse sauskelnėse esančios medžiagos – superabsorbento – pasigaminama dirbtinio sniego…
Svarbiausia – ne formulės, o jų apčiuopiamas pateikimas
„Žinoma, pasitaiko visko: iš neįgudusios rankos kartais išslysta kolba, kažkas nepavyksta, kažkas išgąsdina, bet galimybė apsivilkti baltą mokslininko chalatą ir užsidėti specialius, darbui laboratorijoje skirtus akinius sukuria savotišką, žinioms įsiminti palankią terpę. Svarbiausia, kad atliekami eksperimentai atitiktų vaiko amžių ir jau turimas žinias, būtų gyvenimiški. Daugeliu atveju svarbu ir tai, ar cheminiai bandymai gali būti atkartoti namų sąlygomis“, – „Gimtajam…“ pasakoja V. Antanavičiūtė.
Paklausta, iš kur semiasi reikalingų žinių, kraštietė neslepia: „Nesu mokslininkė, nekuriu bandymų, tiesiog sugalvoju įdomų internete aptiktų cheminių eksperimentų pateikimą vaikams, atsižvelgdama į jų amžių ir gebėjimus. Kai kuriose užsienio valstybėse specialiai mokslui populiarinti gyvuoja net vaikų televizijos. Nemažai idėjų pasisemiu iš mokslininkų sukurtų tinklalapių, kuriais jie mokytojams ir tėvams nori pasufleruoti, kad įdomiai pateikta informacija gali gerokai daugiau nei knygų graužimas ar trumpalaikis formulės „iškalimas“. Kai užsiėmimus lankančio šešiamečio tėvai užsimena apie darželyje atžalos tapomas kolbas, o eksperimentų dozės paragavęs aštuntokas ar vienuoliktokas sako, kad gerai apsvarstys, ar į studijuoti norimų specialybių sąrašą nevertėtų įtraukti chemijos, – tai jau gerai. Teisybę pasakius, kai įsitikinau, kad chemija – ne tik uždaviniai ir beveidės lygtys, vis dažniau pagalvoju, kad būtų visai smagu dirbti chemijos mokytoja. Taip, daugelyje šalies mokyklų nėra gerų sąlygų, trūksta cheminių medžiagų laboratoriniams darbams, bet turint geras anglų kalbos žinias ir mokant naudotis internetu, įdomiai mokslą įmanoma pateikti pasitelkiant ir elementarias, kiekviename prekybos centre randamas medžiagas.“
Chemija kitaip
SLAPTAS RAŠTAS. Reikalingos medžiagos: vynuogių sultys, vanduo, soda, baltas popieriaus lapas, teptukas, ausų krapštukai, šaukštelis.
Darbo eiga: į 10 ml vandens įdedame 1 arbatinį šaukštelį sodos ir išmaišome. Imame baltą popieriaus lapą, ausų krapštuką merkiame į paruoštą tirpalą ir rašome norimą žinutę ant popieriaus lapo. Paliekame išdžiūti. Norėdami perskaityti slaptą raštelį, teptuką merkiame į vynuogių sultis ir spalviname lapą.
KINETINIS SMĖLIS. Reikalingos medžiagos: smėlis, krakmolas, vanduo, indų ploviklis, dubenėlis, šaukštas, stiklinė.
Darbo eiga: į dubenėlį dedame 6 šaukštus smėlio ir 3 šaukštus bulvių krakmolo. Viską gerai išmaišome. Imame stiklinę ir trečdalį jos užpildome vandeniu. Lašiname 6 lašus indų ploviklio ir gerai išmaišome. Indų ploviklio ir vandens mišinį pamažu pilame į dubenėlį su smėliu ir krakmolu. Viską minkome tol, kol gausime purų, drėgną kinetinį smėlį. PASTABA: jei smėlis bus per skystas, įdėkite daugiau krakmolo, jei per kietas – įlašinkite daugiau vandens ir indų ploviklio mišinio.
CHEMINIS ŽAISLAS „PABAISIUKAS“. Reikalingos medžiagos: PVA klijai, skalbimo milteliai, vanduo, dubenėlis, šaukštas, pirštinės, maistiniai dažai, blizgučiai, stiklinė.
Darbo eiga: imame 40 ml PVA klijų buteliuką ir klijus pilame į dubenėlį. Lašiname kelis lašus maistinių dažų, jeigu norime, galime įdėti blizgučių. Tuomet į stiklinę dedame šaukštelį skalbimo miltelių, pilame 30 ml vandens ir viską gerai išmaišome. Gautą mišinį pamažu pilame į dubenėlį ir maišome tol, kol pasidarys klampi masė. Jeigu į masę įspausime akytes – sukursime cheminį žaislą „Pabaisiuką“. PASTABA: žaislą rekomenduojama liesti mūvint pirštines.
Pedagogai ir tėvai, norintys pasisemti idėjų ir žinių apie tai, kaip „sausą“ chemijos mokslą paversti įdomiu užsiėmimu, rugsėjo 11-12 d. turėtų apsilankyti Kauno tvirtovės VII forte organizuojamame nemokamame renginyje – mokslo mugėje šeimai „Erdvėlaivis Žemė 2015“.
Kaip mokyti vaikus, kad jie… norėtų mokytis?
Irena MATELIENĖ
Mokymosi ir kūrybos studijos „Pelėda“ įkūrėja, pedagogė
Neseniai dalyvavau kursuose, kur teko bendrauti su amerikiete, vadovėlių autore. Mačiau, kaip be jokių skrupulų ji taiso savo vadovėlį tam, kad šis būtų pritaikytas šiuolaikiniams vaikams: einama tuo keliu, kad daugelyje pamokų būtų ką paliesti, pačiupinėti, išsigąsti, nudžiugti, susidomėti, nustebti. Seniai žinoma, kad vaikai daugiausia išmoksta ne perrašinėdami informaciją, o turėdami galimybę aktyviai veikti. Tą taikau ir savo užsiėmimuose mažylius mokydama anglų kalbos: jei noriu, kad vaikai įsimintų, kaip angliškai „šuo“ – tardama žodį rodau ne paveikslėlį knygoje, o iš užančio išsitraukiu pliušinį žaislą ir leidžiu jį apžiūrėti, jei kalbame apie dantis – gaminame burnos maketą, jei domimės patiekalų pavadinimais – kažką pasigaminam užkąsti. Pastebėjau, jog vaikų atmintyje greičiau įsitvirtina tie dalykai, kurie per užsiėmimus būna pateikti gyvenimiškai.
Seniai žinoma, kad mažyliai iki penkerių metų amžiaus – patys imliausi, todėl pradėjus juos pažindinti su įvairiais mokslais per įdomias, įtraukiančias veiklas, galime padėti pamatus jo būsimiems gebėjimams vienoje ar kitoje srityje. Sudominimas mokslu per įvairias veiklas reikalingas ir vyresnio amžiaus vaikams. Ar tas yra daroma šiandieninėje mokykloje? Nemažai mano kolegų tą tikrai daro: veda integruotas pamokas, ieško įdomių ir gyvenimiškų pamokos medžiagos pateikimo būdų, bet… bėda ta, kad norint paruošti tokią pamoką, reikia nemažai laiko, tad kartais, dėl gyvenimiško skubėjimo, pasirenkamas paprastesnis variantas – specialisto eksperto vadovėlyje suplanuota pamoka.
Agnė Mackuvienė
