Algis Kazulėnas. Redakcijos archyvo nuotr.
Algis Kazulėnas. Redakcijos archyvo nuotr.

Dažnai mes patys save pašiepiame ar vadiname rimtuoliais, verkiančiais ir nemokančiais linksmai švęsti valstybinių švenčių ar kitų renginių. Neva mums tinka tik šv. Mišios, iškilmingas posėdis ir pabaigoje – ne visai linksmas koncertas. Tačiau atidžiau pažvelgę į mūsų istoriją, jos susiklosčiusią padėtį bei situaciją, galime susidaryti ir kiek kitokią nuomonę. Neretai mes per amžius ėjome ir tebeeiname per daug neimdami į galvą būsimų pasekmių, rasdami netikėtų išeičių bei sprendimų.

Didžiuojamės, kad turėjome karalių Mindaugą, nors ir vienintelį. Turime net jam skirtą valstybinę šventę. Tačiau paradoksas – nežinome, kur ir kada tiksliai buvo karūnuotas mūsų valdovas. Ieškome ir skelbiame netikėčiausias vietas, kur tai galėjo įvykti. Nebuvome ir nesame tokie skrupulingi bei preciziški, kaip kokie britai ar vokiečiai, kurių analuose bei kronikose viskas užrašyta ir išsaugota beveik nuo pat Kristaus gimimo. Vienas mūsų profesorius šiek tiek pasėdėjo, pavartė pageltusius archyvus ir „nustatė“, kada Mindaugas buvo karūnuotas. Nors tai pritempta data, ir ką? Gerai. Ar dėl to turėtume graužtis ir neprisiminti mūsų valstybės vienytojo?

Vasario 16-oji – neišbraukiama iš mūsų istorijos data. Dvidešimt vyrų pasirašė Nepriklausomybės aktą. Mes jais didžiuojamės ir juos gerbiame. Tačiau šiandien norėdami pamatyti tą garsųjį aktą, jo originalą, deja, išgirstame sakant, kad jis dingęs. Ar Jonas Basanavičius įdėjo jį į vieną iš savo gausios bibliotekos knygų ir vėliau neberado, ar pakliuvo į sovietų rankas? O gal užkastas vienoje iš sodybų? Gaila. Tačiau mes vis tiek žinome, kad tai viena svarbiausių mūsų tautos istorijos datų ir per daug nesukdami galvos ją švenčiame bei minime.

Nors ir keista, 1949 m. partizanų paskelbtas nepriklausomybės deklaracijos dokumentas yra išlikęs. O juk tada sąlygos ir aplinkybės buvo nežmoniškos, pavojingos, bunkerių, o ne iškilmingų salių aplinka, garbingų bei drąsių žmonių dėka buvo išsaugotas ir tebesaugomas. Įdomu, koks likimas laukia Kovo 11-osios akto?

Tai, kad esame atsipalaidavę, gali patvirtinti Žalgirio ar Oršos mūšiai. Sutriuškinome kryžiuočius jų žemėje, deja, jos teritorijų ir svarbiausios pilies – Marienburgo – neužėmėme, o grįžome namo. Matyt, smarkiai ir ilgai šventėme pergalę, keldami tostus už Vytautą bei Jogailą.

Oršos mūšyje negailestingai įveikėme rusų kariuomenę, tačiau svarbiausio tikslo nepasiekėme ar nesiekėme – Smolenskas mums negrįžo, nors kelias į jį buvo laisvas. Mes vėl lengvabūdiškai, švelniai ir nemąstydami priešui palikome tai, kas mums laimėjus priklausė.

Išsiplėtėme į neaprėpiamus tolius Rytuose, o savo pašonėje, namuose, net pajūryje neįsitvirtinome, nesukūrėme galingo laivyno. Gerai, kad nors šiandien Klaipėda ir Palanga mūsų. Už Palangą turime būti dėkingi latviams, kad jie sutiko iškeisti ją ir pajūrį į Subatės bei Aknystos apylinkes.

Taip ir keliaujame „džiazuodami“ per amžius ir mums neblogai sekasi. Prieš kelis dešimtmečius iškilo į tautos olimpą filosofai, rašytojai, muzikantai, kurie taip „užgrojo“, kad net Kremliaus profesionalai pasimetė ir nebežinojo, kaip reikia elgtis bei kovoti su šiais „keistuoliais“. O jie, elgdamiesi pusiau rimtai, ėmė ir sugriovė imperiją, kuri negali atsigauti ir šiandien. Šią savaitę, praėjus tiek metų, Maskvos prokurorai vėl ėmė nagrinėti jiems neduodantį ramybės klausimą – ar baltus mes tada pripažinome nepriklausomais, ar jie mus apvyniojo aplink pirštą ir dabar juokiasi iš mūsų gyvendami europietiškai bei NATiškai.

Gyvename ir kaip katalikai, ir kaip pagonys. Du viename. Bet per daug nesipykdami ir nesipiktindami. Kada buvome prispausti sovietų, daugiausia laisvės byloje pasisakė Katalikų Bažnyčia, taip pat į pagonybę linkę žygeiviai, folkloristai, baltų šaknų ieškantys studentai ir šiaip mokyti žmonės. Kada mirė Krivių krivaitis, naujuoju pagonių lyderiu tapo Krivė.

Mėgstame emigraciją, dabar jau turbūt ketvirtoji jos banga. Skelbiamos apokaliptiškos prognozės apie tautos išsivaikščiojimą, galutinę pražūtį, susimaišymą tarp tautų. Tačiau mes esame, niekur nedingome. Dar nuo viduramžių glaudėme žydus, totorius, sentikius, čigonus ir visiems užteko vietos. Tolerantiškumas, įvairių tautų būdo ir papročių perėmimas įaugęs į mūsų kraują. Dabar laukiame pirmųjų dviejų šimtų juodaodžių afrikiečių. Naujas iššūkis, naujas polėkis ir dar vienas naujas prisitaikymas. Tas „džiazas“ ne toks lengvas žanras, bet kada jį „pagauni“, į jį įsijauti, nesunkiai improvizuodamas keliauji iš kartos į kartą. Ir atvykę užsieniečiai, pamatę stovintį Zappą, Lenoną, „kalbančius“ kitus paminklus, sužinoję apie partizanų bei krepšinio fenomeną, kryždirbystę bei sutartines, išvydę Kuršių neriją bei natūralios gamtos grožį, ima suprasti, kad Lietuva – tai kraštas, kuriame gyvena ne tokie jau paniurėliai, bambekliai bei užsidarę žmonės. O kada išgirsta ir pamato, kaip gražų vasaros vakarą nemaža tautos dalis, taip pat išsibarstę po visą platųjį pasaulį lietuviai, vieningai užtraukia „Tautišką giesmę“, suvokia šios senos ir garbingos tautos jėgą, jos polėkį.

Algis Kazulėnas, istorikas

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: