Visiems žinoma Šventojo Rašto frazė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.” Taip pat dažnai kartojame liaudies išminties perlus, kuriuos cituoja ir mūsų naujasis meras Antanas Vagonis: „Kas nedirba, tas neklysta.” Tik kaip lengvai šie išmintingi žodžiai pasiklysta principų ir užgautų ambicijų kovoje.
Balandžio pabaigoje mūsų kolektyvą sukrėtė žinia – iš pareigų atleista 15 metų mums vadovavusi direktorė Nida Lungienė. Viskas įvyko taip staiga, netikėtai, per kelias dienas, kad dauguma darbuotojų netgi nesuprato, kas ir kodėl atsitiko. Dabar jau žinome, kuo kaltinama mūsų direktorė. Žinome, kad ji prisipažįsta bene sudėtingiausio ir sunkiausio renginio – festivalio „Vaidiname žemdirbiams” – organizacinių darbų sūkuryje beskubėdama padariusi techninę klaidą – pati mums tai pasakė visuotinio darbuotojų susirinkimo metu. Ir taip pat žinome, kad pažįstame Nidą kaip sąžiningą žmogų, kuris, tikime, niekada to nebūtų padaręs tyčia, piktybiškai, siekiant apgauti ir pasipelnyti. Esame tikri, kad sprendimas atleisti iš darbo buvo priimtas skubotai, ir, kaip spaudoje pripažino pats gerb. meras, neįsigilinus į situaciją.
Mūsų situacijoje ilgą lengvinančių aplinkybių sąrašą būtų galima pradėti N. Lungienės nuopelnų ir apdovanojimų vardijimu. Neįkainojama 20 metų projektinės veiklos, atplukdžiusios į rajoną didžiules lėšas, patirtis: N. Lungienė pirmoji rajone ėmėsi rašyti ir įgyvendinti projektus šalies ir ES fondams. To ji mokė ir mus. Iki šiol kasmet jos iniciatyva įgyvendinami 2 projektai: Lietuvos profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams” ir „Langinių tapymo pleneras”. Paverskime tai pinigais – 2014 m. RKC gavo 133 tūkst. Lt projektinių lėšų, iš jų N. Lungienė – 37,5 tūkst. Lt; 2015 m. RKC – 28,8 tūkst. Eur, iš jų N. Lungienė – 8 tūkst. Eur. Ji vadovauja aukščiausią kategoriją turinčiam folkloro kolektyvui „Gastauta”, turinčiam prestižiškiausią Lietuvoje LLKC apdovanojimą „Aukso paukštė” (25 m.); jai įteikta Žemės ūkio ministerijos padėka ir medalis už festivalio „Vaidiname žemdirbiams” organizavimą (15 m.). N. Lungienė yra Etnomuzikos instituto jaunesnioji bendradarbė; 6 m. buvo Lietuvos kultūros centrų asociacijos tarybos narė Panevėžio apskričiai; 4 m. – Kultūros centrų tarybos prie Kultūros ministerijos narė; 6 m. – Aukštaitijos regioninės Etninės kultūros globos tarybos narė Rokiškio rajonui ir t. t. Visą N. Lungienės vadovavimo laikotarpį Rokiškio kultūros centras išlaikė ir 2013 m. apgynė aukščiausią kategoriją, pelnė apdovanojimą – nominaciją „Geriausias 2003 m. kultūros centras”. Prieš metus jai įteikta statulėlė „Ryškiausias mėgėjų teatrų kultūros globėjas”. Vos prieš porą mėnesių ji apdovanota Rokiškio rajono mero padėka „Už reikšmingus pasiekimus puoselėjant Rokiškio teatrinį gyvenimą ir etnokultūrą”. Dauguma šių pasiekimų, žinoma, yra darnaus kolektyvo darbo nuopelnas. Kūrybos laisvė, darbuotojų motyvavimas ir skatinimas, pastangų vertinimas, dėmesys, nepakantumas tinginystei, materialinės bazės stiprinimas – tokia vadovo pozicija padėjo atsirasti įspūdingiems renginiams, augti naujiems aukščiausių kategorijų kolektyvams, Rokiškiui garsėti Lietuvoje ir užsienyje.
Spaudoje gerb. mero minimi „verslo priekaištai, kad bloga vadyba”, lyg ir taikyti mūsų įstaigai, subliūkšta kaip muilo burbulas prieš elementarius skaičius. Rokiškio KC lenkia aplinkinius rajonus tiek pagal už teikiamas paslaugas surinktas lėšas (2014 m. Rokiškis -147 tūkst. Lt, Biržai – 49 tūkst. Lt, Pasvalys – 35 tūkst. Lt, Anykščiai – 50 tūkst. Lt), tiek pagal gautas paramos lėšas (2014 m. Rokiškis – 58 tūkst. Lt, Biržai – 9 tūkst. Lt, Kupiškis – 6 tūkst. Lt, Anykščiai – apie 10 tūkst. Lt, Pasvalys – 0 Lt), tiek pagal projektinių lėšų kiekį (2014 m. Rokiškis – 133 tūkst. Lt, Kupiškis – 75 tūkst. Lt, Biržai – 27 tūkst. Lt, Pasvalys – 21 tūkst. Lt, Anykščiai – 125 tūkst. Lt.). Labai tikimės, kad ir kitos rajono įstaigos gali pasigirti tokiais rodikliais. Be to, primename, kad mūsų įstaiga kuria kultūrinį produktą, kurio vertę itin sunku pamatuoti pinigais. Įvertinti savo darbo kokybę mums leidžia žiūrovų meilė (mes ją jaučiame, o paversta į pinigus, ji atsispindi teikiamų paslaugų lėšų eilutėje) bei jau minėti apdovanojimai. Ir dar tenka pridurti, kad biudžetinė įstaiga nėra UAB, ir mums tenka laikytis Kultūros centrų įstatymo, kuris neturi nieko bendro su verslo įmonės valdymu.
Komisija, per porą dienų „ištyrusi” šį incidentą, deja, nerado (o gal neieškojo) nė vienos lengvinančios aplinkybės. Remdamasis jų protokolu vos porą savaičių dirbantis meras A. Vagonis galėjo rinktis iš dviejų bausmių: papeikimo arba atleidimo. Deklaruodamas, kad siekia, jog „Rokiškio mieste kažkas tai keistųsi: požiūris į darbą, požiūris į vadovavimą”, iškart skyrė aukščiausią bausmę.
Sunkinanti aplinkybė visur skamba tik viena – Nidos nenoras pripažinti, kad ji sąmoningai siekė pasipelnyti. Manome, kad objektyvių savo poelgio priežasčių paaiškinimas neturėtų būti traktuojamas kaip savo kaltės nesuvokimas ir nenoras prisiimti atsakomybę. Esame įsitikinę, jog sprendimas N. Lungienę atleisti iš darbo priimtas skubotai. Pripažinimui įgyti reikia daugelio metų, prarasti žmonių pasitikėjimą tereikia vieno neapgalvoto žingsnio. Tačiau N. Lungienė neprarado rokiškėnų ir šalies kultūros darbuotojų pasitikėjimo, ji sulaukia didelio jos darbą gerai žinančių ir vertinančių žmonių bei instancijų palaikymo. Nidai paramą siūlo Lietuvos liaudies kultūros centras, Lietuvos kultūros centrų asociacija, Kultūros darbuotojų profesinė sąjunga, rajoninių kultūros centrų vadovai, Rokiškio rajono kultūros darbuotojai ir meno kolektyvų nariai. Jos ginti stoja dalis rajono verslininkų, nebijančių viešai pasakyti savo pavardžių ir nesislapstančių intrigų šešėliuose.
Mes, Rokiškio kultūros centro darbuotojai, išreiškiame pasitikėjimą savo ilgamete direktore Nida Lungiene. Tikimės, kad naujosios rajono valdžios žadėti pokyčiai ateityje bus nukreipti ne į produktyviai ir atsakingai dirbančias įstaigas, o į tikruosius rajono skaudulius.
Rokiškio kultūros centro kolektyvas
