Per pasaulį keliauja minčių mainai. Jie tviska, žiba, mirga visomis vaivorykštės spalvomis. Dirbantieji narplioja veiklos klausimus, senjorai gilinasi į ligų kamuolėlio turinį, vaikų ir vaikaičių gyvenimo istorijas, bedarbiai kapanojasi po savo problemų voratinklį, jaunimas šiuolaikiškai žvelgia į ateities perspektyvas. Visi verda, kunkuliuoja savame katilėlyje, dalyvauja minčių mainų atrakcijoje… Kas atsitinka, kai tos mintys išleidžiamos į pasaulį?
Prisiminiau legendą apie liežuvį. Senas vadas turėjo patikrinti jauno įpėdinio išmintį. Jis liepė vaikinui paruošti du patiekalus. Pirmąjį – iš pačių geriausių gyvenimo dalykų, antrąjį – iš pačių blogiausių.
Išaušo paskirtoji diena. Vadas sėdo valgyti pirmojo patiekalo. Tai buvo gardus karvės liežuvis su daržovėmis. Vadą maistas nudžiugino. Baigdamas valgyti, jis paklausė vaikino, kodėl šis pasirinko liežuvį.
„Liežuvis yra viena geriausių mūsų kūno dalių. Jis gali byloti nuostabią tiesą, kuri padeda žmonėms augti ir klestėti. Tinkami žodžiai gali žmones padrąsinti ir įkvėpti. Liežuvis gali kalbėti apie meilę bei kitus gerus dalykus ir tokiu būdu telkti mūsų gentį“, – atsakė jaunuolis.
Antrą dieną vadas rado lygiai tokį patį patiekalą. Jis paklausė, kodėl vaikinas du kartus paruošė tą patį maistą.
Jaunuolis atsakė: „Liežuvis gali būti pati geriausia mūsų kūno dalis, bet gali būti ir blogiausia. Liežuvis gali skleisti pyktį ir panieką, gniuždyti žmones ir atimti iš jų viltį. Liežuvis gali sugriauti mūsų genties gyvenimą labiau negu koks ginklas.“ Senasis vadas klausėsi ir linksėjo galva. Jis suprato, kad išmintingai pasirinko įpėdinį.
Liūdna, kad mūsų gyvenimuose išminties labiausiai ir pritrūksta. Kažkas neapgalvotai paleidžia savo liežuvį, vėliau į darbą paleidžia kumščius, kojas… Į amžinybę iškeliauja visai nekalti žmonės. Taip metų pradžioje netekome talentingo menininko, kompozitoriaus Tomo Dobrovolskio.
Dažnai ant mūsų liežuvio galo nutūpusios pūpso bjaurios savybės. Esame linkę pernelyg daug apkalbėti, kritikuoti, pastebėti, šaipytis… Nuolat demonstruojame savo matematinius gebėjimus, skaičiuodami kitų pinigus, žygius ir keliones, kur kas eina, važiuoja, stoviniuoja… Tapome visažiniais, greitos veikos internetais, garantuojantys patikimą ryšį ir stabilią veiką, bet nekeičiantys plano, nes pastarasis labai patogus… Planus keičiame tik tada, kai paskleista informacija atsisuka prieš mus pačius. Tuomet tenka keisti ne tik planus, bet ir informacijos paslaugų teikėjus. Dažnai mūsų kasdienybėje pritrūksta paprasčiausios smulkmenos. Tikros užuojautos, nuoširdžios pagalbos, noro pasidžiaugti kito sėkme… Dabar labai populiaru „nepastebėti“, kai bičiuliui, kaimynui, pažįstamam sekasi, kai jis įgyvendina tikslą. Tik įvykus nesėkmei „plačiai prasiplečia akių vyzdžiai“. Tuomet jau pastebime viską. Su tuo nacionaliniu bruožu ir keliaujame per pasaulį. Vieni keliauja gilindami konfliktą, kiti – skleisdami harmoniją ir meilę. Taigi legenda apie liežuvį nepraranda aktualumo. Sparčiai besisukdama laiko karuselė nepagaili juodų ir baltų spalvų. Taip yra ir su žmonių gyvenimais. Vieni į pasaulį ateina, kiti – jį palieka.
Metų pradžioje literatūros ir meno pasaulis patyrė dar vieną netektį. Mirė lenkų rašytojas ir režisierius Tadeušas Konvickis, gimęs Naujojoje Vilnioje. Lietuviškai išleisti jo romanai „Šių dienų sapnininkas“ ir „Mažoji apokalipsė“. Autorius viename interviu yra sakęs: „Sustoju, žvelgiu į nepaprastai gražų saulėlydį ir man labai liūdna, kad tiek šitokio grožio praeina pro mus, o mes toliau viską darome, kaip darę.“ Atrodo, tiek nedaug tereikia. Tik pakelti akis ir žvilgterėti į besileidžiančią saulę. O kaip elgiamės mes? Ko čia spoksosi į saulėlydį, juk gali nesužinoti paskutinių naujienų. Reikia išsiaiškinti, kiek kaimynui Adomui atlyginimą padidino, kokią ligą gydytojai pripažino giminaitei Zosei, ar tikrai bendradarbės Mildos sūnus tuokiasi, kas susimušė, kas apsivogė… Ir dar ne viskas. Reikia surasti laiko informacijos sklaidai, kaip sakoma, pasidalinti gautomis žiniomis su tokios pat sielos ir intelekto bičiulėmis ir bičiuliais.
Taip sukasi pilkas ir mėšlinas ratas, bet jis realus. Vienos rūšies paukščiai visuomet buriasi į tuos pačius pulkus. Toks jau gamtos dėsnis. Jis galioja ir žmonių pasauliui.
Vėl prisiminiau legendą apie liežuvį… Ji neprarado aktualumo ir šiandien. Tegu liežuvis būna pati geriausia mūsų visų kūno dalis… Žinoma, pačiomis geriausiomis prasmėmis, tuomet nuostabiausius vaisius mums visiems subrandins ramybė, harmonija, tikrąjį veidą atskleis atpildas…
Reda KISELYTĖ. Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio bibliotekos vedėja
