Ko tikras lietuvis tikisi iš valdžios? „Norėti nedraudžiama…“ – skelbia patarlė. Štai „tūlas“ lietuvis, komentarų erelis, skundžiasi, kad verslininkas per mažai moka. Gera valdžia, anot prašytojo, turėtų prispausti vėzdu niekšą išnaudotoją ir iškratyti iš jo tai, kas teisėtai priklauso darbo liaudžiai. Realus noras? Demokratinėje valstybėje alga – dviejų asmenų tarpusavio susitarimo reikalas. O kai reikia tartis, visa drąsa išgaruoja. Štai visą savaitgalį mezgėjų grupė socialiniame tinkle ūžė, kiek galima paprašyti užsakovo už nertą vakarinę suknelę. 50-80 eurų – tiek kelių savaičių kruopštų darbą įkainojo nekurios mezgančios internautės. Paklaustos, kodėl valytoja su „švabra“ per tą laiką uždirbs daugiau nei mezgėja, šios aršiai gina savo nuomonę: esą klientės neturtingos, negali sau leisti už vakarinę suknelę mokėti daugiau. Klausimas, kam neturtingai klientei reikia rankų darbo vakarinės suknelės, liko be atsako… Ir tikriausiai valdžia kalta, kad minimalią algą gaunantis žmogus neišgali nusipirkti… vakarinės suknelės. Tai valdžia turi raudonais štampais patvirtinti suknelių mezgimo, metalo valcavimo, morkų rovimo ir grūdų bunkerių virinimo įkainius. Patys įvertinti savo darbo vertę, pasirodo, esame neįgalūs…
Kita amžina giesmelė – valdžia turi parūpinti darbo. Kiekvienam beraščiui, tinginiui, ir, atleiskite, mulkiui. Mat patys pakelti užpakalį nuo sofos ir retkarčiais prisėsti prie knygos, jie per trumpą mokslinę karjerą mokykloje taip ir neįstengė – išmetė už nepažangumą. Tad valdžia turi pasistengti, kad „profkės“ nebaigęs Vyciokas, kuriam „viena diena dirbama, ir dar ta nugeriama“, turėtų modernų televizorių, naujausią mobilųjį telefoną. A, ir dar techninės apžiūros stotyje turėtų be eilės ir iš pirmo karto duoti lipdukus jo „audinei bulkai“, kurios techninė būklė iš esmės artima Flinstounų automobiliui (kairysis užpakalinis ratas retkarčiais stabdo ir naktį šviečia kairysis rūko žibintas).
Tai valdžia kalta, kad tėvelių lėšomis ir pirktais referatais bei bakalauriniu universitetą baigusi Onytė negavo darbo. Nors ką tik aukštąjį išsilavinimą įgijusi asmenybė, pretenduodama į biuro administratorės vietą, savo CV įvėlė 18 gramatinių ir 6 skyrybos klaidas. O įgytos profesijos grafoje oriai įrašė „vadibininkė“. Ir braukia ašaras Onutė, pirkdama bilietą į „silkyną“: mat Lietuvai jos talento ir žinių nereikia…
Tai valdžia kalta, kad Žanutei gyvenimas nenusisekė: penki vaikai nuo skirtingų vyrų, atsiprašau, sugyventinių. Nors tiksliau būtų sakyti, „sumuštinių“. Ne veltui rajono policija bevelytų Žanutės kieme įsteigti nuovadą. Mat „sumuštiniai“ susipliekia kas tris dienas ir policijai stacionarus postas kainuotų pigiau, nei kaskart su švyturiais lėkti į kitą rajono galą skirti peštukų. Žinoma, policija jau bandė taikyti įvairias poveikio priemones. Tik kas iš to, kad pareigūnų titaniškomis pastangomis atskirtas sumuštinio puseles viena prie kitos traukia it magnetas. Na, pasibraižo „sumuštinio“ stiprioji pusė aplink duris, pasibeldžia į langelį su nulaužtu jurginu ir šampanu už eurą. Atsileidžia Žanutės širdelė. Anąsyk, kai policija uždraudė brangiajam per patrankos šūvį prie jos namų prisiartinti, kelias dienas telefonu šaukė mylimąjį namo.
O kaipgi gausus Žanutės atžalynas? Kol mama ir kasmet vis kitas „tėtukas“ bando klijuoti tarpusavio santykius, jaunimas, imdami pavyzdį iš jų, patys imasi pažodžiui įgyvendinti „skaldyk ir valdyk“ politiką. Juk gyventi reikia, o mama, užimta svarbesniais reikalais, vis dažniau pamiršta ne tik vaikus nuprausti, išskalbti jų drabužėlius, bet ir pamaitinti. O tą taloną, kurį mokykla duoda nemokamiems pietums, galima parduoti už pusę kainos ir nusipirkti ko nors rimtesnio: „cizų“ ar sidro. Jei kapeikų neužtenka, visada galima skelti mažiukui ir užvaldyti jo piniginius resursus. Akivaizdu, kad toks įdomus Žanutės šeimos gyvenimo būdas vis dažniau sulaukia seniūnijos dėmesio. O ko jie, valdžia, kišasi į paprasto žmogaus gyvenimą: primygtinai rekomenduoja išspirti smurtaujantį sugyventinį ir pačiai Žanutei pirmą kartą imtis darbo rankomis, o ne atsiprašant… Deja, per vėlu: Žanutės šeimynon pavasariop vėl užsuks pasisvečiuoti gandras… Panašu, kad šiemet jis su lauktuvėmis atlėks dukart: nesulaukusi mamos dėmesio ir rūpesčio, vyresnėlė dukra rado paguodą kaimynų vaikino glėbyje. Nėštumas – puiki proga mesti nekenčiamą mokyklą ir užsukti naują pašalpinių gyvenimo ciklą. Nes kitokio gyvenimo paauglė niekada nematė. Ir panašu, kad nebepamatys…
O į jaunos šeimos kambarėlio langus jau beldžia antstoliai. Juk būsimasis tėtis niekada nedirbo ir nedirbs, nes neįdomu, tingi, nemoka. Tačiau šeimai juk reikia svarbiausių buities atributų. Ne, ne mažylio lovelės, vonelės ar vežimėlio už tūkstantį litų. Mažiukas apsieis. Užtat tėveliai negali apsieiti be plokščiaekranio televizoriaus, kelių naujo modelio mobiliųjų ir linksmo „tūso“ nioliktojo gimtadienio proga. O kai jauna šeima savo šaldytuve randa iš nevilties pasikorusią pelę, pats laikas siųsti SMS „tetutės užantėliui“ su prašymu duoti paskolą…
Ir štai Vycioko, Onutės, Žanutės bei jos gausios šeimos kiemuos ateina šventė – rinkimai. Šie žmonės kartą per kelerius metus pasijunta svarbūs ir reikalingi. Vieni prašo, kiti žada, treti įkalbinėja. Menka paslaptis, jog kai kur pažadai sutvirtinami svaresniais „argumentais“ iš legendinio baltojo autobusiuko. Tiems, kurie į balsadėžę įmes iš anksto pažymėtą svetimą biuletenį ir užantyje į autobusiuką atneš savąjį, kalbama, bus atlyginta: kam eurais, kam „natūra“: „bambaliu“ ar „žulikėliu“ karčiosios. Užsakovai šlamančiais nesisklaido: koks rinkėjas, toks ir atlygis. O tiems rinkimai – gyvenimo šventė…
Taigi, ar eisi rytoj balsuoti? Ne? Vadinasi, tavo rajono gyvenimą kelerius metus lems Onutė, Vyciokas bei Žana ir kompanija, kurie net savojo gyvenimo susitvarkyti neįstengė. Nes jie jau balsavo: kiekvienų rinkimų metu stebimas vis didesnis rinkėjų aktyvumas balsuojant iš anksto ir paštu. Kas galėtų paneigti? O tamstai vis dar nekilo noras pakelti minkštąją nuo sofos ir nupėdinti iki savo rinkiminės apylinkės? Vis dar ne? Nesakykit, kad neįspėjom… Ir neverkite, jei eilinį kartą tauta vėl išrinks „ne tuos“…
Lina Dūdaitė
