Goda Budreikaitė: “Svajoju aplankyti visus penkis žemynus ir ten atrasti pačius gražiausius
Goda Budreikaitė: “Svajoju aplankyti visus penkis žemynus ir ten atrasti pačius gražiausius

16 – metė J. Tumo – Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio gimnazistė Goda Budreikaitė gabiausiojo rajono mokinio konkurse buvo antra. Dėl to, kad šiek tiek pritrūko iki pirmos vietos – veikli dešimtokė visiškai nesuka sau galvos, atvirkščiai – džiaugiasi bendraamžių sėkme. Su ja kalbėjomės apie mokslus, neišsenkančius užsiėmimus po pamokų, autoritetus ir ateitį…

-Kodėl dalyvavai konkurse, kas pasiūlė?

-Pasiūlė mokyklos psichologė. Daug negalvojusi, iškart sutikau. Visada ir visur stengiuosi dalyvauti, būti aktyvi. Negalėjau atrasti jokių svarių argumentų, kodėl turėčiau to nedaryti. Juk tokia proga save išbandyti gali pasitaikyti tik kartą. O ir scena, su kuria draugauju nuo pat vaikystės, manęs neišgąsdino. Nors konkursą pora kartų buvau mačiusi,  pati save išbandžiau pirmą kartą. Jokių prizinių vietų nesitikėjau. Manau, kad vien būti dalyviu yra savotiškas laimėjimas ir nepakartojama patirtis. Tačiau man pasisekė užimti antrąją vietą.

 -Kuris ar kurie dalykai labiausiai sekasi? dalyvauji olimpiadose, konkursuose?

-Mokytis man sekasi viskas. Kiekvienais metais dalyvauju įvairiose mokyklinėse ir rajoninėse olimpiadose. Šiais metais pavyko užimti antrąją vietą rajoninėje biologijos olimpiadoje. Niekada nemėgstu išskirti mėgstamiausių ir nemėgstamiausių dalykų. Nuo vaikystės man įskiepyta, kad mokykla – tai darbas. Toks pats, į kokį kiekvieną dieną eina mama ir tėtis. Ar tau jis patinka, ar nelabai, vis vien turi būti atliktas. O ir savęs nenoriu įtikinti, kad kažko labai nemėgsiu mokytis. Nes vis vien niekur nepabėgsi.

– Pasidalink konkurso įspūdžiais –  kas buvo baisu, kas- galbūt lengva, kurioj vietoj prašovei pro šalį? Ar buvo apmaudu, kad iki pirmos vietos pritrūko visai nedaug?

 – Likus kelioms valandoms iki konkurso pradėjau jausti pirmąsias jaudulio kibirkštėles. Tačiau kai prieš renginį patekau į labai draugišką ir jaukią atmosferą. Pamiršau visas baimes. Užduotis sprendžiau į jas žiūrėdama lyg į žaidimą. Šiek tiek sudėtingiau, bet ir įdomiau, buvo atsakinėti į klausimus viešai. Dėl ne visai teisingai atsakytų ir išvis neatsakytų klausimų nesukau galvos. Jokio apmaudo dėl to, kad užėmiau ne pirmą , o antrą vietą, nejaučiau. Atvirkščiai, džiaugiausi savo bendraamžių sėkme. Pirmiausia mane pasveikino draugai – iš už nugaros traukė gėles. Visų gražūs žodžiai šią pergalę padarė dešimt kartų saldesne.

– Ar tavo nuomone,  apskritai reikalingi gabiausio mokinio konkursai? Jei, tarkim, būtum organizatorė, ką juose keistum, darytum kitaip?

-Manau, gabiausio mokinio konkursai skatina toliau tobulėti, siekti kažko daugiau. Labai gerai, kad per tokius renginius parodomas dėmesys gabiesiems rajono vaikams. Tai suteikia motyvacijos nenuleisti kartelės ir judėti toliau

 -Ką, kur ir kodėl ketini studijuoti?

Kur tiksliai studijuosiu dar tikrai nežinau. Juk galimybių – begalės, o išsirinkti vieną vienintelę yra labai sudėtinga. Noriu, kad darbas ne tik neštų pinigus, bet ir būtų malonus sielai. Todėl rinktis reikia atsakingai.

– Ar norint daug pasiekti, tau reikia ilgai sėdėti prie knygų? Ar lieka laisvo laiko ir kuo tada užsiimi, kokios muzikos klausaisi, kokius filmus žiūri? O gal gamini kokius nors kulinarinius šedevrus?

 -Prie knygų tikrai nepraleidžiu daug laiko. Mokytis laikas per pamokas, todėl daugiausiai per jas ir dirbu. O po to  laukia galybė kitų dalykų. Šiemet baigiu dailės mokyklą, šoku kolektyve “Fiesta”, taip pat esu Jaunųjų Lyderių Klubo narė. Noriu pasidalinti savo ir iniciatyvinės grupės džiaugsmu, kad parašėme ir pateikėme projektą Į „Erasmus+ veiklus jaunimas“ programą tarptautiniams jaunimo mainams ir laukiame patvirtinimo. Dalyvauju įvairiuose mokymuose, renginiuose, akcijose, savanoriauju “Baltosiose pirštinėse”, o pasitaikius progai ir kitur. Mane labiausia žavi dalyvavimas tarptautiniuose jaunimo mainuose. Nežinau jokios kitos tokios galimybės, kur jaunas žmogus galėtų šitiek pamatyti, išmokti, suprasti, susirasti daugybę draugų ir užsienio. Taip pat jau penktus metus dalyvausiu “Avangardo šou”. Jei retkarčiais dar randu truputį laisvo laiko, labai mėgstu kepti ir puošti konditerinius gaminius, kuriuos vėliau ir ragauju.

-Papasakok apie savo šeimą.

Mano šeima -tai žmonės, kuriuos myliu labiau už viską pasaulyje. Mama – mokytoja, tėtis – Rokiškio geležinkelio stoties viršininkas, o brolis studijuoja LSMU. Visa šeima mane labai palaiko. Ačiū jiems už tai. 

-Kas tave labiausiai įkvepia mokytis, tobulėti, viskuo domėtis?  

-Kai buvau maža, mano autoritetas buvo brolis. Visur norėjau būti  kaip jis, dalyvauti ten, kur jis dalyvauja, mokytis ten, kur jis mokosi. Taip po truputėlį sekiau jo pėdomis. Pradėjau veikti ir nebegalėjau sustoti. Tai lyg virš mano galvos atsivėrusi juodoji skylė, gerąja prasme, kuri įtraukia, o ištrūkti jau nebėra kaip. Atradus atsakymą į vieną klausimą, kyla dar dešimt, įveikus vieną iššūkį, kyla dar didesnis. Tai ir yra varikliukas, kuris skatina nesustoti, tobulėti ir ieškoti savo gyvenimo kelio.

 – Išduok bent vieną savo svajonę. Kokią save matai po dešimties metų?

Svajoju aplankyti visus penkis žemynus ir ten atrasti pačius gražiausius, egzotiškiausius bei įdomiausius pasaulio kampelius, pažinti kuo daugiau įvairių kultūrų ir skirtingų žmonių. Aš nežinau, kas aš būsiu, kur gyvensiu, ką veiksiu po dešimties metų, tačiau žinau, kad būsiu laiminga.

 

Reda Milaknienė

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: