Reda Kiselytė. D. Zibolienės nuotr.
Reda Kiselytė. D. Zibolienės nuotr.

Įvairiaspalvė kasdieninio gyvenimo mozaika. Mus supa apvalūs ir aštrūs kasdienybės kampai. Saugome save, bijome susižeisti, bet kartais paslystame… Tai jau tamsioji mozaikos pusė. Ligos, gaisrai, smurtas artimoje aplinkoje, beprasmės skerdynės… Šie reiškiniai jau tapo kasdienybės mozaikos neatsiejama dalis, o gal formuojamas būtent toks mūsų visuomenės veidas? Aplink mus yra daug žmonių, kurie skleidžia šviesą, šilumą, įgyvendina naujas idėjas, dar vis tebenori pakeisti pasaulį… Paanalizavus kasdienybės mozaikos spalvas, išryškėja ir kitas faktas, kaip teigia rašytojas, literatūros kritikas, filosofas Jaroslavas Melnikas: „Biografija tampa svarbiau už „produkciją“. Niekam jau ne naujiena, kad valstybėje sparčiai bujoja turtuolių ir varguolių gretos, o šiuose sluoksniuose lemiamą žodį taria ne žmogaus darbai, o biografija. Liūdna, bet realybė piešia būtent tokį paveikslą.

Ar dar įmanoma išsikapanoti iš tokios bedugnės? Intelektualai turi tarti savo lemiamą žodį. Liūdniausia yra tai, kad mūsų visuomenėje daugėja žmonių, kurie profesionaliai užglaisto problemas, kad tik didžioji žmonių dalis mažiau mąstytų ir nenorėtų keisti nusistovėjusios tvarkos. Taip susigūžusi baikščiai vaikšto vienybė, apsirėdžiusi kuklų rūbelį. Taip formuojasi neišrankus skonis, ribotas supratimas, pilka neapykanta savarankiškam mąstymui ir įtūžis viskam, kas sudėtinga ir profesionalu. Patogiau ir didelių pastangų nereikia plūduriuoti paviršiuje… Tokiems visi takai ir takeliai laisvi, tokiems žalia spalva moja šviesoforai… Išmintingieji, norėdami išvengti tvyrančio dvoko, didesniais ratais aplenkia situaciją… Taip ir dėliojasi kasdieninio gyvenimo mozaika, pasidabinusi ne pačiomis šviesiausiomis spalvomis.

Baisiomis tragedijomis tampa situacijos, kai žmonės gyvenimo keliu išsiruošia keliauti be gyvenimo žemėlapio. Pastariesiems nereikia nei mokslo, nei darbo… Pasiklysti galima miške, mieste, bet suklydus gyvenime – klaidų neištaisysi. Čia nėra juodraščio, nėra galimybės gyvenimą pakartoti, čia netaikomos šventinės nuolaidos, nevyksta akcijos, negalioja gyvenimo išpardavimai…

Gyvenimo žemėlapiai mūsų visų irgi skirtingi, skirtingos nuorodos, skirtingos kryptys… Beprasmiškai atimtos žmonių gyvybės apkartina, sužlugdo kitų žmonių gyvenimus. Įvykdę baisius nusikaltimus, nuo vaikystės žmonės negalėjo kurti būtent tokių vizijų, bet kaip ir visur, taip ir šiose situacijose yra pradžia… Žiaurumas auga slaptose kertelėse, bujoja ir pagaliau prasiveržia…

Žmonės kuria ir kitokio pobūdžio savo gyvenimo žemėlapius. Neseniai teko skaityti istoriją apie Uzbekistano valstybinio meno muziejaus fondų saugotoją, kuris 15 metų pardavinėjęs paveikslus iš muziejaus rinkinių ir vietoj originalų kabinęs jų klastotes. Muziejus neteko 25 europiečių menininkų darbų. Juodojoje rinkoje paveikslai buvo pardavinėjami už 80-650 eurų. Už tokį „žygdarbį“ „intelektualiosios idėjos autorius“ kalės 9 metus ir 3 mėnesius. Pastarasis faktas liudija, kad neatsitiktinai gimsta tokie „intelektualūs“ kėslai. Pirmiausia suformuojama visa strategija, kuri sistemingai įgyvendinama tik atomazga ne visuomet būna numatyta…

Liūdina ir tai, kad mes įpratome gyventi taip, kad atsiradusioms problemoms spręsti nebeturime laiko. Nenormali situacija, kai vaikų problemų spręsti, laiko nebeturi jų tėvai. Laiko neturėjimo problema plinta, kaip liga. Specialistai teigia, kad profesionaliai išlaikyti lėtumą jau tampa prabanga. Perkračius asmeninio gyvenimo užkulisius, galime drąsiai teigti, kad jeigu neturime užduoties atlikimo termino, dažnai jos ir neįvykdome.

Nepaprastai daug reikia išminties, mokėti įsiklausyti į mus supančių žmonių problemas. Dažniausiai realiame gyvenime atsitinka, kaip viešint zoologijos sode. Apžiūrint beždžionių narvą, girdime jų netilstančius šūkavimus. Mums toks vaizdinys jau ne kartą girdėtas ir matytas. Prisimename kokį vakarėlį, kuriame teko ne kartą būti. Jame aidi garsūs pokalbiai, kai niekas nieko protingo nepasako ir niekas nieko neklauso… Išvada – mąstant apie prasmę, gaila prarasto laiko. Visada norisi girdėti dieviškos tiesos kalbėjimą ir giliai įsiklausyti į jos mintis. Kasdienybės mozaika rašo savo dienoraštį, o žmogus pasigedo atviro, šilto ir nuoširdaus susikalbėjimo. Tad dar niekas neprarasta…

Reda Kiselytė, Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio bibliotekos vedėja

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: