„Viskas gražu, paprasta ir lengva – tik žiūrint iš šalies. Realybėje didelių pinigų vien už gražią šypseną niekas nemoka“, – teigia septyniolikmetė rokiškėnė Ieva Kirdaikytė, neseniai modelio darbo duonos krimtusi egzotiškoje Kinijoje. Dailiai nuaugusios didžiaakės neišgąsdino nei didžiuliame Kinijos oro uoste nepasirodęs ją sutikti turėjęs vairuotojas, nei keliolika valandų trukusios drabužių kolekcijų pristatymo repeticijos… „Visa tai vertinu kaip neįkainojamą patirtį ir progą, galinčią ateityje atverti langą į pasaulį. Kita vertus, stačia galva irgi nepuolu – modelio darbo keliones į užsienį stengiuosi planuoti mokyklinių atostogų metu“, – tvirtina Ieva ir teigia, kad šiuo metu jai svarbiausi kitais mokslo metais laukiantys brandos egzaminai…
Svajonės pildosi
Septyniolikmetė neslepia: „Būti modeliu norėjau nuo pat mažumės: kaip vienos mergaitės svajoja užaugusios būti princesėmis, taip aš svajodavau apie žingsniavimą podiumu…“ Tam, kad svajonė virstų realybe, mergina nesėdėjo rankų sudėjusi: ne vieną sykį ji mėgino belstis į įvairias modelių agentūras, dalyvauti atrankose, o galiausiai savo pasiekė užpildžiusi Europos centro modelių agentūros internetinę anketą. „Kadangi vykti dirbti į užsienį dvylikametei-trylikametei sudėtinga, agentūra mane „auginosi“: mokė vaikščioti, pozuoti, kvietė dalyvauti įvairiuose mados renginiuose Lietuvoje. Ką darė tėvai? Palaikė: vežiojo į atrankas, renginius“, – sako Ieva ir tikina, kad modelio darbas jai, kaip ir bet kuriai kitai panelei, yra langas, ateityje galintis atverti daug galimybių. „Šiandien man svarbiausia – mokslai. Noriu gerai pasiruošti baigiamiesiems egzaminams, o jau paskui – bus matyti… Modelio darbą užsienyje stengiuosi derinti prie mokyklinių atostogų tam, kad vėliau netektų gailėtis“, – neslepia pašnekovė.
Staigmena Kinijos oro uoste
Praėjusios vasaros mėnesį iš vienos modelių atrankos į kitą Milano (Italija) gatvėmis skubėjusi ilgakojė mergina šios vasaros pradžioje sulaukė viliojančio pasiūlymo iš Kinijos. „Apsidžiaugiau, bet tuo pačiu sunerimau, nes kelionė buvo numatyta rugpjūčio-spalio mėnesiais. Vis galvojau, kaip grįžus reikės pasivyti bendraklasius, bet… tuo pačiu negalėjau praleisti tokios galimybės…“ – pasakojo I. Kirdaikytė. Pasak jos, noras pamatyti tolimąją valstybę buvo toks didelis, o laiko susiruošti kelionei buvo taip maža, kad vietos jauduliui paprasčiausiai neliko. „Agentūroje papasakojo, jog darbuotis teks viešbutyje, kuriame kiekvieną vakarą vyksta madų šou. Kaip ir visada, patikino, jog nusileidus reikiamame oro uoste, manęs jau lauks vairuotojas, kuris pristatys į vietą, o tada – jau viskas savaime bus aišku. Ir… išskridau…“ – pasakoja didžiaakė gražuolė ir su šypsena prisimena, kokį išgąstį jai teko patirti, kai po 32 valandas su dviem persėdimais trukusio skrydžio nusileidusi Guiyang (Kinija) miesto oro uoste, suprato, kad niekas neatvažiavo jos pasitikti… „Telefonas neveikia, kinų kalbos nesuprantu, o surasti žmogų, kalbantį angliškai, niekaip nesisekė. Kelias valandas blaškiausi po oro uostą bandydama gestais parodyti, ko ieškau. Galiausiai oro uosto darbuotojai davė suprasti, kad galiu prisėsti prie interneto. Prisėdau… ir vos neapsiverkiau… Pasirodo, vietos žmonės negali prisijungti nei prie „Google“, nei prie „Facebook“ internetinių portalų… Ką beliko daryti? Atsisėdau ant lagaminų ir jau buvau bepuolanti į paniką, kai galiausiai prie manęs priėjo vienintelė visame oro uoste angliškai šnekėti mokanti darbuotoja…“ – nesenus įvykius prisimena Ieva.
Po 32 valandų skrydžio – tiesiai į repeticiją
„Skrydis į Kiniją truko apytikriai 32 valandas: iš pradžių iš Vilniaus skridau į Maskvą, iš jos – į Šanchajų, po to – į Guiyang. O čia dar nesusipratimas oro uoste… Pavargusi, nusiplūkusi, alkana kinietės buvau palydėta į savo darbo vietą. Paaiškėjo, jog laisvo laiko turiu tik lagaminams pasidėti ir – į repeticiją. Po 3 val. trukusios repeticijos – valandėlė poilsio ir… į madų šou“, – iš šalies sunkiai įsivaizduojamą modelių kasdienybę bando nupasakoti pašnekovė. Pasak jos, panašia rutina Kinijoje ji gyveno visus tris mėnesius. „Per šį laiką turėjau vos du laisvadienius. Būdavo tokių dienų, kai vos užtekdavo laiko nubėgti į parduotuvę nusipirkti maisto. Viskas gražu, paprasta ir lengva – tik žiūrint iš šalies. Didelių pinigų vien už gražią šypseną niekas nemoka“, – neslepia Ieva, bet tuo pačiu pripažįsta, jog modelio darbo specifika jai vis dėlto patinka. „Daug keliauji, susipažįsti su svetimomis kultūromis ir vis kitais žmonėmis. Visa tai plečia tavo akiratį, gilina užsienio kalbos žinias ir suteikia daug neįkainojamos patirties“, – užtikrina pašnekovė.
Darbo grafikas – hieroglifais
Gražiai nuaugusi, skvarbiu didelių akių žvilgsniu ir „lininiais“ plaukais kinų dėmesį patraukusi rokiškėnė kartu su dar dviem merginomis ir keturiais vaikinais modeliais vakarais prabangiame viešbutyje pristatinėdavo vietos dizainerių ir drabužių tinklų kolekcijas. „Per vakarą dalyvaudavome trijuose maždaug 5 minučių šou, kuriems repetuodavome po 8 ar net 12 valandų. Daugybę laiko užima kiekvienam pasirodymui reikalingas vis kitoks makiažas, vis kita šukuosena, kitoks drabužių derinys. Kiekvieną sykį painiavos įnešdavo ir telefonu žinute darbdavių atsiunčiamas tau priskirtų pasirodymų ir repeticijų tvarkaraštis… kinų kalba. Kol viešbutyje buvo agentūros samdytas vertėjas – lengvai išsiaiškindavome, kur ir kada privalome būti, tačiau viešnagės laikui einant į pabaigą šis išėjo iš darbo, tad teko suktis kaip išmanome, t. y., visą dieną laukti repeticijų vietoje savo eilės. Mokančio angliškai personalo viešbutyje paprasčiausiai nebuvo“, – apie būtinybę gebėti suktis iš įvairiausių situacijų pasakojo I. Kirdaikytė.
Lyg kitas pasaulis…
Paklausta, kokį įspūdį jai paliko egzotiškoji Kinija, mergina trumpam susimąsto: „Tiesą sakant, mums, europiečiams, ji atrodo lyg kitas pasaulis. Pakeri ne tik kultūra, galybė žmonių, bet ir didžiuliai kontrastai: ilgą laiką negalėjau atsistebėti pamačiusi, kaip dieną maistu ir kitomis gėrybėmis miesto gatvėse prekiavę kinai, vakare toje pačioje vietoje ruošiasi sau guolius… Vidutinės klasės atstovų – mažuma, o daugiausia tokių, kurie gyvena labai skurdžiai arba yra labai turtingi.“ Pasak jos, gyvai „pačiupinėta“ Kinija atvykėlius stebina viskuo: žmonių darbštumu ir amžinu pinigo skaičiavimu, nenusakoma maisto įvairove, neišsisklaidančiu smogu miestuose ir dar galybe kitų dalykų. „Dalį viešnagės gyvenau vietinių supratimu nedideliame, maždaug tris milijonus gyventojų turinčiame mieste. Atvykėlių iš Europos – vos vienas kitas, todėl važiuojant autobusu niekada nepavykdavo išvengti dėmesio: baltaodė šviesiais plaukais mergina jiems – egzotika, kurią būtinai reikia nufotografuoti arba nufilmuoti… Iš pradžių dėl to jautiesi labai nejaukiai, vėliau apsipranti ir praeivių prašymai nusifotografuoti drauge nebestebina“, – prisiminusi šypsosi rokiškėnė.
Pasak pašnekovės, darbuojantis Kinijoje teko priprasti ir prie iki tol nemėgtų jūros gėrybių, ir prie kasdien valgomų ryžių. „Parduotuvėse nė su žiburiu nerasi pieno produktų, o mūsų skonio receptoriams įprastas europietiškas maistas kur kas brangesnis už tenykštį. Visą šį laiką nevalgius mėsos organizmas, matyt, natūraliai nuo jos atpranta, tad grįžus namo mėsos nebesinori“, – tvirtina pašnekovė.
„Neištirpti“ modelių rinkoje gali padėti tik buvimas savimi
Besidarbuojant Kinijoje rokiškėnei nusišypsojo sėkmė dalyvauti ir „Victoria‘s Secret“ apatinių drabužių kolekcijos pristatyme. „Jei Milane podiumais dažniausiai žingsniuoja perdėtai liesos, maždaug 1,8 m ūgio merginos, tai Azijos modelių rinkoje paklausiausios didelių akių, šviesių plaukų ir odos, mielo veido, moteriško kūno sudėjimo merginos, o ne vaikščiojantys skeletai. Skirtingoms pasaulio šalims būdingi skirtingi modelių tipažai, tad ir norėdamas visiems neįtiksi“, – pripažįsta Ieva, o paprašyta duoti patarimą toms, kurios, kaip ir ji, dega noru išbandyti modelio darbą, sakė: „Reikia tiesiog būti savimi. Modelių rinka – didžiulė, todėl nuo badavimo ir alinančių dietų išsekusios ir dėl to akių ugnelę praradusios merginos agentams nėra įdomios.“
Šiandien Ieva, kaip ir daugelis jos bendraamžių, skuba į pamokas Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinyje, stengiasi prisivyti bendraklasius ir… vėl planuoja kelionę į ją pakerėjusią Kiniją. „Tiesą sakant, dar būnant Kinijoje man siūlė pasilikti. Nors ir skaudančia širdimi, bet turėjau grįžti dėl mokslų. Jeigu niekas nepasikeis, Kinijon grįšiu ten pavasarį“, – sako pašnekovė.
Agnė Mackuvienė
