Mintyse dėliojame praėjusių metų akimirkas. Jos ryškios lyg daugiaplanės fotografijos iš mūsų archyvų. Palyginti su ankstesnėmis kartomis, mes daugiau patiriame, mūsų gyvenimo galimybės kur kas platesnės. Įdėmiai peržvelgę atminties kraites, modeliuojame ateitį. Metų kaita mūsų gyvenimuose tik riboženklis.
Daug domėjausi Lietuvos ir užsienio įžymybių moksliniais veikalais, kuriuose jie sugebėjo valdyti laiko ir gyvenimo pačias brangiausias akimirkas, o kartu jas užfiksuoti ir įamžinti. Šviesaus atminimo pasaulinės vadybos klasikas, vienas pirmųjų vadybos konsultantų Europoje, garsus vadybos propaguotojas ir dėstytojas Lietuvoje Vytautas Andrius Graičiūnas (1898-1952) profesionaliai žvelgė į vadybos mokslą ir kartu jį derino su žmogaus poreikiais. Vadybos konsultavimo pradininkas Lietuvoje buvo sukūręs rekomendacines medžiagas įvairių sričių specialistams, o kartu ir laikrodžio bei kalendoriaus reformas. Mes tapome amžinais laiko vergais, tad ar nevertėtų mokslininkams naujai pažvelgti į V. A. Graičiūno mokslinių darbų archyvą? Gal ten slypi profesionalūs patarimai ir formulės, kaip mokėti taupyti laiką ir jį profesionaliai panaudoti?
Ugdymo įstaigos sėkmingai „kepa“ vadybos mokslo specialistus ir visai nesvarbu, kad pilietis, baigęs studijas, šluoja sandėlį, bet jis vis tiek yra vadybininkas… Tokia praktinė gyvenimo pusė, nusileidusi iš teorijos aukštumų…
Profesionaliai realiąją gyvenimo pusę užfiksavo Lietuvos fotografas, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos nusipelnęs menininkas Antanas Sutkus. Vaizduojamosios srities meną autorius sulygina su aukso ieškojimu: „…kasi kasi, paskui plauni tas žemes… O tas auksas gali būti pirmame kastuve, gali būti ir paskutiniame. Arba tame, kurio jau nepajėgi iškasti…“
Mes irgi, kaip tie aukso smilčių ieškotojai, savo atmintyje dėliojame praėjusių metų akimirkas ir kuriame dabartį, žvelgdami į ateities spalvų paletę. Visiems norisi mėgautis šviesiomis spalvomis. Visi turime gebėjimų ne tik išlikti, bet ir susikurti tikrą gyvenimo gerovę. Todėl niekada nereikia tenkintis tik mažais dalykais. Dažnai mus užliūliuoja šią minutę supantis saugumas, o tobulėjame tik tada, kai į gyvenimą žvelgiame plačiau arba susiklosto aplinkybės taip, kad nebeturime kitos išeities – gyvenimas „priverčia“ tobulėti. Svarbiausia, kad pataikytume atsisėsti į tą valtelę, kuria mokėtume profesionaliai irtis į priekį.
Dažnai nedrįstame pripažinti sau, kad iš visos širdies pasiilgome tylos, kad trokštame susigrąžinti beprasmiškai prašvaistytą laiką, kad teisingausias gyvenimo prasmės vadybininkas turi gimti pirmiausia savyje. Tik tokiu būdu savyje atrasime originalumo pasaulį, o jis gali išgelbėti iš keblių gyvenimo situacijų. Keičiasi pasaulis, o su juo keistis privalome ir mes, nors labai liūdna, kad jau lėtas pašnekesys tarp bendraminčių tapo prabangos reiškiniu. Brangius ir išliekamąją vertę turinčius pokalbius užmuša SMS žinučių, el. pašto, daugiakanalės televizijos, internetinės prekybos ir kitos informacinių technologijų priemonės. Jaunosios kartos gyvenime popierinė knyga ir laikraštis tampa tik celiuliozės gaminiu. Mokslo pažanga į mūsų gyvenimus atneša daug naujovių, bet niekas nepaneigs ir to, kad auga dirbtinių vaikų karta, kurių mąstymas tik „celiuliozinis“, be jokios išliekamosios vertės. Šiandien populiariai jį galima apibūdinti „silikoniniu…“ mąstymu. Skaudina ir tai, kad įpratome pritarti blogam elgesiui ir jį pateisinti. Kiekvieną dieną veši grobuoniški interesai tarp žmonių. Jie įgauna komišką atspalvį. Mes geidžiame kai kurių dalykų todėl, kad jų geidžia kiti, o iš tikrųjų mums jų visai nereikia. Kasdien mes tampame vis įtaresni, prognozuojantys įvykius, reiškinius, kur visai ne mūsų kompetencija juos spręsti.
Šiandien sutrypta ir sumindžiota verkia kokybė. Jos pasigendame visose gyvenimo srityse. O jeigu kokybė atgimtų? Profesionaliau dirbtų kepėjas, vežėjas, teisininkas, gamtosaugininkas… Jeigu prie atgimusios kokybės pridėtume dalelę savo širdies? Tikiu, kad rezultatas būtų stulbinantis, nes mus visus aplankytų kokybiškas ir dvasingas produktas. Fotografijos meistras A. Sutkus yra teigęs: „Žmogus turi vieną galvą – jei nori kurti, turi sapnuoti fotografiją, o jeigu tau sapnuojasi ministrai ir valdžios koridoriai, tuomet nesi joks kūrėjas.“
Norėtųsi, kad kiekvienam iš mūsų sapnuotųsi veiklos sritis, kurią išmanome profesionaliausiai, ir vaikščiotume mums patiems gerai žinomais koridoriais… Tik tuomet triumfuos dvasinga ir pilnavertė kokybė, neskeldės gyvenimo pamatai ir drąsiai galėsime teigti, kad rašome teisingą gyvenimo ir veiklos istoriją.
Reda KISELYTĖ Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio bibliotekos vedėja
