Šv. Velykos – tai ne tik Kristaus prisikėlimo šventė, bet ir žmonių širdžių prisikėlimas. Apie Velykų slėpinius ir prasmę su Rokiškio dekanu, kunigu Eimantu NOVIKU (nuotr.) kalbėjosi žurnalistė Aldona MINKEVIČIENĖ.
– Šiemet šv. Velykas tą pačią dieną švęs katalikai, protestantai ir stačiatikiai, o žydai minės Pesach savaitę. Tačiau Kristaus prisikėlimo laukimo laikotarpis, turintis nuraminti ir apvalyti žmogaus sielą, išmokyti atlaidumo ir santarvės, šiemet ypač neramus dėl įvykių Ukrainoje. Kokia nuodėmė, Jūsų manymu, valstybių vadovus kursto palaikyti nesantaiką žmonių širdyse?
– Sveikinu visus brolius ir seses su Dievo pergale, kuri kyla iš meilės kiekvienam kūriniui. Švęskime džiaugdamiesi tikru džiaugsmu, kylančiu iš širdies, dėl Dievo meilės ir gailestingumo.
Baimė yra kaip ir ne nuodėmė, bet daugiau jausmas, blogas jausmas. Jis ir yra daugelio dalykų, kaip rodo įvykiai Ukrainoje ar bet kurioje kitoje pasaulio vietoje kylančios nesantaikos, brutalios jėgos naudojimo priežastis.
– Kristus paaukojo savo gyvybę dėl mūsų, suteikdamas viltį, kad bus atleista visiems, Juo tikintiems, kad ir kokie jie bebūtų. Tai yra Geroji Naujiena ir Velykų džiaugsmas – gyventi taikoje su savimi, su savo artimaisiais ir su Dievu? Cinikas galbūt pasakytų: jeigu Dievas gali visiems atleisti nuodėmes, tai kodėl bijoti nusidėti?
– Nuodėmė yra ryšio nutraukimas su Dievu, artimaisiais, savimi. Šiandien tikriausiai daugelis neįsivaizduojame gyvenimo ne ryšio zonoje. Tas noras būti pasiekiamam ir turėti galimybę susisiekti, gali padėti vengti nuodėmių, kurios neleidžia būti laimingam. O laimės trokšta visi. Ir tas gyvas troškimas tikriausiai padeda sunaikinti norą nusidėti.
– Viena velykinių apeigų – kojų plovimas per Didžiojo ketvirtadienio šv. Mišias. Ši tradicija grindžiama liudijimu, kad Jėzus Kristus prieš Paskutinę vakarienę nukryžiavimo išvakarėse nuplovė kojas savo apaštalams. Paaiškinkite šio ritualo prasmę žmonėms, kurie Velykų šventę tapatina vien su margučiais ir gausiais valgiais ant stalo.
– Didžioji savaitė prasideda Verbų sekmadieniu ir veda į Didįjį tridienį. Didįjį ketvirtadienį bažnyčia mini Eucharistijos įsteigimą Velykų vakarienėje, Jėzaus su mokiniais valgytoje Jeruzalėje. Pagrindinė mintis: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“ Švenčiausiasis sakramentas palydimas į iškilmingą vietą adoracijai. Didįjį penktadienį minime ant kryžiaus paaukojamą Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Vėliau, Kristaus kūną paguldžius į kapą, įžengiama į kontempliacijos tylą: ji nutraukia liturginę veiklą iki pat Velyknakčio didžiosios vigilijos. Velyknaktį sudaro keturios dalys: Žiburių liturgija – kurioje dėkojama už Kristų, kuris mums šviečia, Žodžio liturgija – skaitomi skaitiniai iš Senojo testamento, kuris yra įžanga į Naująjį testamentą, atskleidžiantis, jog nuo šiol mus valdo Kristaus artumas ir galia, Krikšto liturgijoje – atnaujiname krikšto pažadus ir esame šlakstomi naujai pašventintu vandeniu. Toliau tęsiamos šv. Mišios, kuriose priimsime prisikėlusio Kristaus Kūną ir Kraują ir tai įgalins mus gyventi pasaulyje kaip tikriems Evangelijos liudytojams. Velykų rytą bažnyčia mini Viešpaties prisikėlimą iškilminga procesija. Šiemet Rokiškyje nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Velykų ryto Švenčiausiasis sakramentas bus koplyčioje, būtent tai atspindės bažnyčios tuštumą, kuri lieka be Jėzaus.
– Ar žmogus, eidamas pas Viešpatį, nugalėjusį mirtį, randa atsakymus į svarbiausius savo gyvenimo klausimus?
– „Jei Kristus nebūtų prisikėlęs, būtų tuščias jūsų tikėjimas…“ Šie Pauliaus žodžiai atskleidžia pagrindinę mintį – Velykų JĖZAUS PRISIKĖLIMAS svarbiausias. Didžioji savaitė yra Kristaus gyvenimo kulminacija ir mes esame kviečiami ne tik stebėti, bet ir tapti to gyvenimo dalyviais. Jėzaus gyvenimas tampa ir mano gyvenimu, o tuo pačiu mano gyvenimas – Jėzaus gyvenimu. Šioje bendrystėje, nesvarbu kokie būtų gyvenimo klausimai – su šauktuku ar klaustuku, ar kitokie, yra perkeičiami, pakeliami į Dievo gailestingumo, meilės lygį.
Kiekvienam linkiu būti su Jėzumi… Linkiu visiems prašyti, kad Viešpats paimtų už rankos ir vestų į naujojo gyvenimo džiaugsmą.
