Didysis ketvirtadienis Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje šiemet buvo netradicinis: prisimenant gilias krikščionybės tradicijas kunigas plovė kojas 12 parapijiečių…
Tridienio pradžia
Šv. Velykos – krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo. Katalikų bažnyčioje Velykų šventimas prasideda Didįjį ketvirtadienį.
Rokiškio bažnyčioje šių metų Didysis ketvirtadienis buvo netradicinis: vikaras magistras Audrius Vogulis parapijiečiams pasiūlė pakartoti seną liturgijos paprotį – per šv. Mišias plauti kojas 12 asmenų. Šis ritualas yra paplitęs vyskupijose, o bažnyčiose atliekamas labai retai. Rokiškio parapijiečiai savoje šventovėje tokio atvejo nepamena.
Anot vikaro A.Vogulio, ketvirtadienio vakare Paskutinės vakarienės šv. Mišiomis prasideda Didysis tridienis. Tikintieji, prisimindami Jėzaus vakarienę su mokiniais, buriasi prie Viešpaties Vakarienės stalo ir iškilmingai švenčia šv. Mišias.
Evangelijoje paminėtos dvi skirtingos Didžiojo ketvirtadienio liturgijos: Viešpačiui tarnavę sinoptikai kalba apie Eucharistijos įsteigimą, o evangelistas Jonas pasakoja, kaip Jėzus plovė savo mokiniams kojas.
Ne spektaklis
„Evangelijoje pagal Joną pasakojama apie įsimintiną paprotį: vyskupas ar kunigas plauna parapijiečiams kojas. Šiuo ritualu jis primena, kad ir Jėzus plovė savo mokiniams kojas. Net ir Petro, sakiusio Jėzui: „Neplausi man kojų per amžius“, ir Judo, Jį išdavusio. Taip Išganytojas parodė tarnystės ir meilės pavyzdį, nes Eucharistija ir yra Meilės sakramentas“, – sakė vikaras A.Vogulis.
Anot jo, kojų plovimo apeiga galima, bet neprivaloma. Ji šiek tiek teatrališka, nes iš tiesų Jėzaus veiksmas buvo ne spektaklis, o tikra meilė, begalinis gailestingumas, parodytas net ir neištikimam ar klystančiam mokiniui.
Dalyvauti netradiciniame rituale kunigas kvietė skirtingo amžiaus, patirčių, išsilavinimo, specialybių vyrus. Be abejonės, rinkosi tuos, kurie dažniau lankosi bažnyčioje.
„Nesijaučiau vertas, kad man kunigas plautų kojas. Turbūt mano vietoje turėjo būti žmonės, daugiau nusipelnę bendruomenei“, – sakė vienas iš dvylikos išrinktųjų žinomas humoristas Giedrius Viduolis. Jis neslėpė dvejojęs, ar dalyvauti šiose apeigose, tačiau sutikęs, nes norėjęs padėti dvasininkui, gaivinančiam parapijos gyvenimą ir siūlančiam naujų idėjų.
O štai verslininkas Algimantas Šablinskas, sulaukęs kunigo pasiūlymo, iš pradžių manė, jog dvylika vyrų mazgos kunigui kojas.
Rokiškėnas Darius Jasinevičius neslėpė labiausiai baiminęsis dėl to, kad būdamas iš prigimties kuklus turės stotis prieš visą tikinčiųjų bendruomenę.
„Tai – neeilinis įvykis mano gyvenime. Nauja patirtis. Daug sportuoju, mėgstu išbandymus, todėl nedvejodamas pasiryžau“, – sakė pensininkas Vincas Žinka. Jis šiam žingsniui paskatino ir savo sūnų Eugenijų.
Nepribrendo?
„Ar įmanomas toks derinys: kunigas yra autoritetas mums visiems. Ar ne mes jam turtėtume plauti kojas? Ar verta tokį privatų veiksmą – apsišvarinimą – atlikti prieš didelę tikinčiųjų bendruomenę? Gal žmonės dar nepribrendę tokiems išgyvenimams?“ – prieš apeigas tokie klausimai kamavo pedagogą Egidijų Kundrotą.
Rituale dalyvavę vyrai sėdėjo skirtingose altoriaus pusėse – 6 vienoje, 6 kitoje. Kunigas kiekvienam jų plovė kojas. Dubenį jis pasiskolino iš Rokiškio krašto muziejaus. Muziejininkų nuomone, šis indas prieš daugelį metų buvo naudojamas panašiam ritualui.
Neregėtas vaizdas sujaudino tikinčiuosius, o šilta atmosfera, žmonių dėmesys, ašaros susirinkusiųjų akyse sušvelnino Kristaus kančią, leido pajusti tikėjimo slėpinį.
Pakylėjimas
Apeigose dalyvavę vyrai sakė, jog prieš neįprastą ritualą juos kamavo vidinis stresas, jaudulys. Tačiau po apeigų jie pajutę dvasinį pakylėjimą, nusiraminimą, pilnatvę.
„Esu maža žemės dulkė, todėl turiu mokėti lenktis prieš kitus, nusižeminti. Susvetimėjusioje vartotojų visuomenėje labai svarbu parodyti, jog kuo aukščiau pakyli karjeros laiptais, tuo daugiau turi atiduoti kitiems“, – ritualo esmę aiškino p. Šablinskas.
„Rokiškio parapijiečiams trūksta atgimimo. Galbūt šis ritualas – jo pradžia?“ – viltingai kalbėjo p. Kundrotas.
Ar ši tradicija prigis? Vikaro A.Vogulio nuomone, liturginė kojų plovimo simbolika yra gražus ženklas. Tačiau dar svarbiau „plauti kojas“ realybėje: atleisti savo priešams, pasilenkiant prie jų, tarnaujant jiems kasdienybėje taip, kaip mokė Jėzus.
„Labai apsidžiaugčiau, jei po metų bažnyčioje pamatyčiau keliolika kartų daugiau žmonių, nei jų lankosi šiandien“, – vylėsi vikaras.
Dalia ZIBOLIENĖ
