Jau du dešimtmečius Sausio 13-ąją dainuojame laisvės kovų dainas, deginame laužus, taip prisimindami Lietuvai svarbius įvykius. Vakar Laisvės gynėjų dienos proga padėta gėlių ant laisvės gynėjo Alvydo Matulkos kapo, žmonės rinkosi žiūrėti filmo „Partizano žmona“, vyko koncertai, minėjimai.
Geriau tyla
Filmo „Partizano žmona“ pristatyme dalyvavęs jo režisierius Vytautas V.Landsbergis prasitarė, jog šiame renginyje vienas svarbiausių momentų – žuvusiųjų už tėvynę pagerbimas tylos minute. „Tokią dieną geriau tylėti, nes žodžiais didingus įvykius galime pažeminti, paniekinti. Neįmanoma kito žmogaus priversti mylėti tai, ką tu myli ir gerbi, dėl ko tau ašaros rieda“, – apie itin svarbią istorijos savybę – jos asmeniškumą susirinkusiesiems kalbėjo p. Landsbergis. Jo nuomone, mūsų visuomenė ritasi kalnu žemyn, o žmonės sukaustyti baimės, kuri pasireiškia savižudybėmis, prasigėrimu, išvykimu gyventi svetur.
Režisierius V.V.Landsbergis, domėdamasis partizanų kovų istorija, dalyvaudamas Sausio 13-osios renginiuose, sakė vis dažniau suvokiantis, kad lietuviai atsigauna tik tada, kai jų gyvenimas tampa neapsakomai blogas.
„Kodėl drąsos ir kovos už laisvę genas užmiega, kai nebėra tankų?“ – retoriškai klausė režisierius. Semtis drąsos jis siūlė iš partizano Juozo Lukšos-Daumanto meilės dviem gyvenimo moterims: pirmajai – Lietuvai, antrajai – žmonai Nijolei.
Raktas
Režisierius kartu su partizano žmona Nijole Bražėnaite- Paronetto važinėjo po Lietuvą ieškodami Lietuvos patrioto ir jo bendražygių kovų bei žūties vietų. V.V.Landsbergis prisipažino labai ilgai ieškojęs rakto, kuriuo galėtų „atrakinti“ filmą apie mirtį, netektį. Jį surado perskaitęs partizano laiškus mylimai moteriai.
„Turime kalbėti apie trapią meilę, kuri yra virš skausmo, virš mirties“, – apie 10 metų kurtą filmą sakė režisierius.
Įdomu tai, jog to „rakto“ galėjo ir nebūti: J.Lukša-Daumantas, po karinių mokslų Prancūzijos žvalgybos mokykloje išvykdamas partizanauti į Lietuvą, prisakė mylimajai sudeginti dvejus metus jai rašytus laiškus. N.Bražėnaitė, sužinojusi apie vyro žūtį, ketino tai padaryti… Tačiau ją sustabdė Čikagos lietuviai, su kuriais ji 1959 m. šventė Vasario 16-ąją. Paprašyta papasakoti apie savo vyrą, N.Bražėnaitė paskaitė vieną jo laišką… Amerikos lietuviai iškart suvokė šių laiškų svarbą. Vėliau tautiečiai išleido knygą “Laiškai mylimosioms”.
Diskusijos
Po filmo peržiūros rokiškėnai leidosi į diskusijas su režisieriumi.
Rokiškietė Irena Saikalienė teiravosi, ar filme minimas saugumo šnipas Juozas Markulis-Erelis, partizano Daumanto išdavikas, buvo Medicinos universiteto dėstytojas?
„Gamta jam davė dovaną – mokėjimą bendrauti su žmonėmis. Visos studentės žavėjosi jo iškalba, erudicija, mokėjimu įtikinti“, – savo dėstytoją prisiminė p. Saikalienė.
„Sovietų Sąjungos saugumo struktūros užverbuodavo tik labai gabius, protingus žmones“, – atsakė p. Landsbergis ir patikino, jog p. Saikalienės paminėtas žmogus tikrai yra tas, dėl kurio žuvo partizanas Daumantas.
Rokiškio jaunųjų lyderių klubo atstovas Lukas Audickas žavėjosi partizanų drąsa. „Ir šiandieninėje visuomenėje yra žmonių, galinčių aukotis tėvynei. Tik gal nesame tokie drąsūs, kad šiuos jausmus viešai išreikštume“, – svarstė jaunuolis.
„Elgiamės kaip miegančios gražuolės: prabundame tik tada, kai šalyje labai blogai“, – antrino jam p. Landsbergis.
Rokiškietė abiturientė Rimantė Krasauskaitė sakė, jog norėtų dar kartą pasiklausyti meilės laiškų tekstų, kupinų šilumos, gėrio, tyrumo, ir pabandyti suvokti dviejų žmonių tarpusavio ryšį.
„Partizano pasiaukojimas ir tvirtybė įkvepia, o tyra meilė pakylėja“, – sakė dvyliktokė.
Vertinimai
Filmą „Partizano žmona“ žiūrovai vertina labai įvairiai.
Režisieriui teko jį pristatyti Palangoje grupei Rusijos piliečių. Pastarieji V.V.Landsbergiui pasiūlė apie herojų savybes pakalbėti su psichiatrais. Palikti šeimą, Paryžių ir išvažiuoti į Lietuvą kovoti, gyventi bunkeriuose – tokio partizano poelgio rusai negalėjo suvokti.
Priešingai, anot V.V.Landsbergio, partizaninę kovą vertino Švedijos piliečiai: lietuvių drąsa juos sužavėjo, atvyksta į Lietuvą, ieško jų palaikų.
Dalia ZIBOLIENĖ
