Trijų kaimų kapinės paslaptingai dingo iš žemėtvarkos dokumentų. Šis žemės sklypas privatizuotas. Tai pirmas toks atvejis rajono istorijoje. 

Pirkinys - kapinaitės
Žmonės, kurių artimieji palaidoti privatizuotose kapinaitėse, savivaldybės reikalauja išpirkti iš savininko žemę ir vėl perduoti ją valstybės žinion. Bajorų kaimo gyventojui Mantui Sesickui šis įvykis - didžiulis akibrokštas. Jo amžinatilsį tėvas Vladas Sesickas, pirkęs dirbamos žemės plotą, ko gero, nė neįtarė, kad įsigis ir kapinaites... "Žinia apie jas, esančias mūsų miške, trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus", - sakė po tėvo mirties jo verslą perėmęs sūnus Mantas. Jis žada gerbti mirusiųjų atminimą ir kapavietėse nevykdyti jokios veiklos, nors dėl to patirs nuostolių.  

Į kapines - malūnsparniu? 
Kapinaičių istorija prasidėjo dar pernai žiemą, kai į savivaldybę kreipėsi rokiškietė Eleonora Raišytė. Ji mena Miegonių kaimo (Rokiškio kaimiškoji sen.) teritorijoje buvus trijų kaimų - Čipyrių, Miegonių ir Bajorų - kapinaites. Moteris iki šiol išsaugojo ir dokumentą - Miegonių dvaro Jono Pšezdzieckio nuosavybės Rokiškio valsčiaus Rokiškio apskrities parceliacijos planą, sudarytą 1923 m. Jame pažymėtos 3,5 aro Čipyrių, 5,2 aro - Miegonių ir 4,77 aro Bajorų kaimų kapinės. Šį dokumentą E.Raišytė pateikė savivaldybei. 
"Būtų labai įdomu sužinoti, kur pradingo trijų kaimų kapinės, kas leido tą žemės plotą privatizuoti... Ar neatsitiks taip, jog per Vėlines tik malūnsparniu galėsime pasiekti giminaičių kapus: ar žemės savininkas leis vaikščioti jo keliais ir takais?" - piktinosi E.Raišytė, kurios močiutė palaidota vienose iš dingusių kavinaičių. Anot jos, savivaldybės specialistai privalo pažymėti kapinių ribas, visas jų plotas turi grįžti valstybės nuosavybėn. "Būtina žemę išpirkti iš savininko", - įsitikinusi E.Raišytė. 

Prisiminė po pusės amžiaus 
Su verslininku M.Sesicku pagal senąjį žemėlapį bandėme rasti minimų kaimų kapavietes. Jis teigė, jog tėvas šį gabalą žemės, kaip ir kitus miško plotus, įsigijo verslui. Pirko jį 2005 m. iš Zarasuose gyvenančio žmogaus. Tik po kelerių metų M.Sesickas gavo iš savivaldybės raštą, kuriame parašyta apie privatizuotas trijų kaimų kapinaites. 
"Įsivaizduokite, kokį patyriau šoką. Apie kapinaites nieko nebuvau girdėjęs. Dar vaikas toje vietoje žiemą mėgau slidinėti, pavasarį rinkti žibuokles. Antkapių čia nėra. Niekas niekada šiose vietose nėra uždegęs žvakučių per Vėlines. Dabar tėvo jau nebepaklausi, ar jis ką nors žinojo apie kapinaites..." - pasakojo M.Sesickas. 
Miške apžiūrėjome tris keistos formos sankasas. Vienoje iš jų - didelį netaisyklingos formos akmenį bei paminklo dalį. Apie pastarojo senumą byloja duobutėje, į kurią buvo įstatytas kryžius, likę keli surūdiję metalo gabalėliai. Jie, paliesti pirštais, byrėjo į mažytes dalis... 
Dairydamasis aplinkui M.Sesickas svarstė apie tai, jog trijose aukštesnėse miško vietose galėjo stovėti sodyba su ūkiniais pastatais, tačiau paminklinis akmuo verčia tikėti, jog čia būta kapinių. "Penkiasdešimt metų niekam šių kapų nereikėjo, o penkiasdešimt pirmaisiais staiga apie juos prisiminė. Gerai, kad nors dabar. Neketinu niekinti mirusiųjų atminimo: šioje vietoje nepjausime medžių, neplanuosime jokių darbų. Lauksime savivaldybės sprendimų", - sakė M.Sesickas. 
Verslininkas jaučiasi apvogtas viduryje baltos dienos. "Kapinės smarkiai sumažino šio miško sklypo vertę. O jei sklypą būtume įsigiję gyvenamajam namui statyti ir po kiek laiko sužinotume, jog duobę pamatams iškasėme kapinėse? Ar įsivaizduojate, kokia mums būtų tragedija?" - svarstė M.Sesickas. 
Jis piktinosi, jog tokius išgyvenimus lemia valdininkų darbo brokas ir kadaise įveltos klaidos.  

Iš žemėlapių dingo 
Siekdama išaiškinti netikėtai atsiradusių kapinių istoriją savivaldybės administracija sudarė komisiją. Jos narys, kaimiškosios seniūnijos seniūnas Aleksandras Svilas pasakojo, kad pernai ankstyvą pavasarį, kai žemę dar klojo sniegas, jis klaidžiojo po mišką netoli senųjų žydų kapų, ieškojo minėtų kapinaičių. "Vienoje vietoje aptikau akmenį ir senovinio paminklo dalį, tačiau daugiau laidojimo ženklų rasti nepavyko", - sakė seniūnas. Anot jo, kaimiškojoje seniūnijoje daug yra senų kapinių, kuriose jau keli dešimtmečiai uždrausta laidoti. Išlikusias kapavietes prižiūri mirusiųjų artimieji, kaimynai, o kai ir šie iškeliauja Anapilin - seniūnija. Apie kapinaites šalia žydų kapinių seniūnas sakė niekada nieko negirdėjęs, jos nepažymėtos seniūnijos turimuose dokumentuose.  
Kita komisijos narė, savivaldybės Architektūros ir paveldosaugos skyriaus vyriausioji specialistė Audronė Gavėnienė "Gimtajam..." teigė, jog apžiūrėję kapines komisijos nariai kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM). Iš archyvų buvo atsiųsti nagrinėjamos vietovės žemės planai, žemėlapiai. Juos išnagrinėjus paaiškėjo, kad nuo 1939 m. minėtos kapinės nebuvo žymimos nei žemėtvarkiniuose, nei topografiniuose planuose. Po Antrojo pasaulinio karo darytuose žemėlapiuose pradėtos žymėti netoliese esančios žydų kapinės. Čipyrių, Miegonių ir Bajorų kapinaičių nėra ir 1985 m. atliktuose Vyžūnų girininkijos bei viso rajono žemės naudmenų inventorizacijos planuose. Žemėtvarkos projektavimo institutas prie ŽŪM 1990 m. sudarė mūsų rajono gamtos, istorijos ir kultūros paminklų katalogą, kuriame šių kapinių vietos taip pat nepažymėjo. 

Priešinasi "diktatūrai" 
Pasak A.Gavėnienės, rajone yra 210 kapinių, kuriose draudžiama laidoti. Kapavietės pažymėtos žemėtvarkos dokumentuose, žemėlapiuose, paženklintos natūroje. "Šių kapinių atsiradimas - išskirtinis ir tikrai pirmas atvejis rajono istorijoje. Daug metų kapinių niekas neprižiūrėjo, niekam jų nereikėjo, o dabar reikalaujama ne tik pažymėti jų ribas, bet ir išpirkti žemę iš jos savininko", - sakė A.Gavėnienė. 
Anot jos, komisija, išnagrinėjusi turimus dokumentus, nutarė kreiptis į rajono tarybą ir siūlyti M.Sesicko nuosavybėn patekusias kapinaites priskirti prie neveikiančiųjų, o Bajorų kadastrinės vietovės žemėtvarkos projekte paženklinti jų ribas. Tai įgalintų savivaldybės atstovus kreiptis į Panevėžio apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos departamentą ir siūlyti neveikiančias kapines pažymėti rajono žemėtvarkos planuose, joms suteikti nekilnojamosios kultūros vertybės statusą, jose taikyti specialius veiklos apribojimus - kapavietėse žemės savininkas negalės vykdyti jokios ūkinės veiklos. Užtverti kelio į kapines jis taip pat neturi teisės, nes miško paskirties žemėje statyti pastatus ar tvoras draudžiama. 
Į klausimą, ar neketinama kapaviečių žemę išpirkti, kaip to prašo E.Raišytė, A.Gavėnienė atsakė, jog nusavinti privačią žemę visuomenės reikmėms galima tik ypatingais atvejais - keliams tiesti, kapinėms praplėsti. Tačiau šis atvejis tokiems svarbiems visuomeniniams poreikiams nėra priskiriamas. 
Su savivaldybės specialistų siūlymu E.Raišytė nesutinka. "Savivaldybės specialistų prašiau nagrinėjant šį klausimą kviesti ir mane, kad kartu ieškotume sprendimų. Jie vieni viską sprendžia ir su žmonėmis nediskutuoja", - piktinosi moteris. Tačiau ji negalėjo paaiškinti, kodėl anksčiau nesirūpino giminaičių kapais. E.Raišytė sakė kol kas nieko nekomentuos, lauks savivaldybės sprendimo.