Senovės išminčių posakis lotyniškai "Ab ovo" - viskas prasideda nuo kiaušinio. Jis - pradžių pradžia. Nuo seno įprasta, jog krikščionys per šv. Velykas margina kiaušinius.  

Dievui puotos nereikia

Septyniasdešimt devynerių Rokiškio senelių globos namų gyventoja Birutė Juodonienė šv. Velykų šventės labai laukia. Nors dabartinės Velykos anksčiau švęstoms neprilygsta nė iš tolo, sakė ji. 

Ruošdavosi nuo gavėnios vidurio

"Seniau žmonėms šv. Velykų laukimas siedavosi su susikaupimu, sąžinės apvalymu ir tikėjimu. Dabar visi tik ir kalba, kaip pinigų trūkumas neleis pajusti šventinės nuotaikos. Argi Dievas norėjo puotos? Argi jis kalbėjo apie didžiulius stalus, nukrautus tortais? Žmonių gobšumas pamažu iškreipė tikrąją šios katalikiškos šventės esmę ir prasmę..." - apmaudo neslėpė senolė. Kauno medicinos mokyklą baigusi, beveik dešimtmetį sesele klinikose dirbusi, vėliau dvidešimt metų Pandėlio klebono Broniaus Balaišio šeimininke buvusi moteris, paklausta apie šv. Velykų dvasią, mintimis grįžo į jaunystės metus. "Jau gavėnios viduryje žmonės Kristaus prisikėlimo šventei ruošėsi tvarkydamiesi aplinką, švarindami namų kerteles. Vaikus ragindavo žadėdami Velykų bobutės dovanų", - šypsojosi B.Juodonienė. 

Išpažintis - svarbiausias akcentas

Senolės atmintyje išliko daugybė šv. Velykų papročių ir tradicijų. "Didysis šventės laukimas prasidėdavo Verbų sekmadienį. Tą naktį nė bluosto nesudėdavom, kad vos praaušus brolius, seseris, tėvus ir kaimynus galėtume nuplakti smagiai tardami žodžius: "Ne aš plaku, verba plaka! Paganyk telyčią, nepamesk trinyčios!" - pasakojo senolė. Visas velykinis metas buvo apipintas papročių, tačiau svarbiausia - atlikti išpažintį. "Prisimenu, kaip šeštadienio vakarą skubėdavome į bažnyčią atsinešti šventintos ugnies. Ta ugnimi vakare pakūrus krosnį ir prasidėdavo ruošos darbai: margučių dažymas, virimas, kepimas", - pasakojo B.Juodonienė. Moteris vardijo tradicinius velykinius valgius: įvairios silkės bei žuvis, miežinių kruopų košėje virta kiaulės karka, raugintuose kopūstuose troškinta rūkyta dešra arba mėsa, ragaišis, šaltiena. "Svarbiausia prie vaišių stalo buvo ne valgis, o vyriausiojo šeimos nario malda", - kalbėjo moteris. 

Netrūko linksmybių

"Tik priėmus velykinę Komuniją buvo galima suptis sūpynėse. Tikėta, kad jos nepriėmę ant kojų sūpuoja velniuką..." - pasakojo ponia Birutė. Šventinę nuotaiką sukurdavo smagus kiaušiniavimo procesas. "Prieš Velykas vaikams specialiai drabužius naujus su kišenėlėmis pasiūdavo, kad šie per kaimą galėtų eiti kiaušiniaudami", - šypsojosi senolė. Be kiaušiniavimo, būta ir margučių ridenimo varžybų, ir smagių Velykų bobutės negyvenamajame namo gale paslėptų margučių ieškojimo. "Mama atsikėlusius vaikus juokaudama bardavo, kad šie esą pramiegoję Velykę, tad šiai nieko kito nelikę, tik atneštas dovanas išslapstyti. O apie paslaptingosios bobutės apsilankymą bylodavo nuo namo durų iki margučių slėpimo vietos išlikusios josios vežimėlio ratų žymės..." - prisiminimais pasidalijo senolė. Iš vakaro metant batą buvo spėjama, iš kurios pusės pasirodys Velykė. Sveikatą, sėkmę ir laimę, pasak ponios Birutės, turėjo garantuoti paprotys ankstų Velykų rytą nusiprausti iš šulinio atneštu šaltu vandeniu, į kurį būdavo įlašinami ir keli lašeliai švęsto vandens. 
"Tikėjimas ir nuoširdus Kristaus prisikėlimo šventės laukimas didelių išlaidų nereikalaudavo. Svarbiausia buvo visos šeimos susibūrimas. Dabar visus dvasinius ir religinius jausmus nugalėjęs materializmas verčia dejuoti dėl pinigų trūkumo, o daugiau turinčius - puikuotis patiekalais ir stalo gražumynais. Seniau stalą papuošdavo tik kiaušinių lėkštę apglėbęs pavasarinių žolių ir miško šakelių vainikas..." - apmaudavo dėl šiandienos žmonių abejingumo religinei šventei B.Juodonienė.

Papuošia ir tuoj pat išdovanoja

"Tradicijos gerai, tačiau galime jas kiek pakaitalioti", - teigė seserys Sigita Kirstukienė ir Regina Širvienė. Jos jau antrus metus kiaušinius ne tradiciškai dažo, o margina televizijos laidoje ir Kaziuko mugėje nusižiūrėtu metodu. 
"Iš nevirto kiaušinio per mažas skylutes reikia išpūsti vidų. Tada lukštą tepti klijais ir labai atsargiai apvynioti siūlais", - rodydama jau pagamintus margučius pasakojo ponia Regina. Renkantis siūlus labai svarbu, kad ant jų nebūtų pūkelio, kurie labai trukdo siūlams prilipti prie lukšto. Vėliau ant kiaušinio klijuojamos sedulos ar kitokio spalvingo - rausvo, gelsvo augalo šakelių dalys. "Pasidedu mėsai pjaustyti lentelę, pasiaštrinu peilį ir kaip dešrą pjaustau šakeles. Tada ant kiaušinio bandau sudėlioti ornamentus. Kai pamatau piešinį, šakeles suklijuoju. Kartais kiaušinius pamarginu spalvotu popieriumi", - aiškino S.Kirstukienė. Margučiais, kaip naujametiniais žaislais, puošiamos ne eglutės, o šaltalankių, berželių sprogstančios šakelės. 
Kriaunose gyvenanti ponia Sigita pasakojo, jog pavasarį aplink sodybą daug tvarkymosi darbų. Padirbėjusi kol pavargsta su šluota ar grėbliu lauke, ji atsipučia puošdama kiaušinius. Panašia technika iš vytelių ji gamina gėles. Gana netradiciškai papuošti velykiniai kiaušiniai bei gėlės buvo eksponuotos Kriaunose seniūnijos gyventojų rankdarbių parodoje. Anot S.Kirstukienės, parodoje jos kiaušiniai sulaukė dėmesio, mėgstantys rankdarbius teiravosi, kokia technika jie atlikti. Abiejų seserų namuose net ir prieš Velykas margučių nedaug. Mat tik papuošia ir tuoj pat išdovanoja draugams, pažįstamiems. 

Iš Lukštų: lukštiečiai, lukštėnai ar dar geriau... lukšteliai


Lukštų kaimo (Juodupės sen.) pavadinimo kilmę kaimo žmonės sieja su kiaušiniais. Surankiojęs lukštiečių prisiminimus Lukštų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojas Justas Gelžinis sukūrė eiliuotą legendą. 
"Miestelio ar mokyklos jubiliejaus, tiksliai jau nebeprisimenu, proga reikėjo ko nors originalaus. Ilgai svajojome, kol kilo mintis sukurti dainą apie Lukštus. Muziką pasisavinome iš gerai žinomo animacinio filmo apie varną iš plastilino", - prisiminimais dalijosi J.Gelžinis. Eiliuotojo legendoje pasakojama apie maldininkų susirinkimą ant aukšto kalno. Kiekvienas maldininkas turėjo įsidėjęs po tuziną kiaušinių. Jie gal būtų ilgai prašę Dievo malonių, jei ne eigulys, pamatęs, kad kiaušinių prisiėdę maldininkai lukštus aplink išmėtė. Už tokius blogus darbus maldininkams eigulys liepęs ne tik išvalyti jų pačių suneštą didžiulį sąvartyną, bet ir pastatyti miestą, kuris vadintųsi Lukštais, o jo gyventojai - lukštiečiais, lukštėnais ar dar geriau - lukšteliais. Maldininkai paklausė ir statyt pradėjo, nes "medžiagos turėjo pilnus laukus lukštų". Iš pradžių susirentė bažnyčią, o prie jos namelius lukšteliams ir lukštytėms... 
Istorines nuotrupas į legendą sudėjęs J.Gelžinis sakė, jog laikas dainą jau patikrino - ji mėgstama gyventojų. Daug metų Lukštų mokykloje dirbantis J.Gelžinis apgailestavo, jog gerų žmonių ir nuostabia gamta apgaubtas kaimas nyksta, šiemet mokykla uždaroma. 
Lukštų kultūros namų administratorė Gražina Dapkuvienė tikino, jog kaimo žmonių tradicinė šventė yra rugpjūtį švenčiami Porciunkulės atlaidai ir liepos mėnesį - Petrovka. "Nors kaimo pavadinimas siejamas su Velykų papročiais, tačiau šiai prisikėlimo šventei jokių tradicinių renginių neturime. Tai nauja idėja, gal reikėtų pagalvoti", - tikino G.Dapkuvienė. 
Šv. apaštalo evangelisto Jono bažnyčios Lukštuose dvasininkas kanauninkas dekanas Vilnis Viktoras Cukuras sakė nusivylęs parapijiečiais: neaktyvūs jie parapijos gyvenime. Net prieš pat Velykas į šv. Mišias Lukštų bažnyčioje susirinko vos dešimt tikinčiųjų. 

Krizė siaučia tik mūsų sieloje

Daugelis žmonių artėjant Velykų šventei suka galvą, kaip pagražinti savo namus, kokių šventės akcentų suteikti vaišių stalui. Rokiškėnas kalvis Rolandas Kriaučiūnas nerimauti dėl to lyg ir neturėtų. Meistro rankose atgyjanti geležis virsta įstabaus grožio metalo dirbiniais. 
"Svarbiausias šv. Velykų akcentas - margutis - labai trapus, atrodytų, ne pora geležiai, bet vienas bandymas parodė, jog viskas įmanoma", - "Gimtajam..." pasakojo R.Kriaučiūnas. Jis parodė praėjusiais metais pagal užsakymą nukaldinto iš geležies įspūdingo stručio kiaušinio dėklo fotografiją (nuotr.). "Iš geležies planuoju padaryti ir strutį, į kurio liemenį įsidėtų tikras kiaušinis. Ką dar būtų galima Velykų šventei sukurti iš geležies? Kol kas nė neįsivaizduoju. Reikės pagalvoti, tikriausia čia bus neatrasta prekybos kalvystės dirbiniais niša", - juokėsi rokiškėnas. Pasak jo, rankų darbo metalo dirbiniais žmonės dažniausia domisi prieš įvairius jubiliejus ir žiemos šventes. "Šaltas metalas prie bundančių iš žiemos miego gamtos detalių, puošiančių vaišių stalą, tikriausia ne itin tinka", - neslėpė kalvis mėgėjas. Pasak jo, tikrosios šv. Velykų šventinės dvasios reikėtų ieškoti ne aplinkos ar stalo puošyboje. "Visi kalba apie finansinę krizę, o aš manau, jog ta krizė siaučia tik mūsų sieloje. Juk kiaušinių marginimas ir šeimos susibūrimas didelių investicijų nereikalauja. Dėl visų dejonių kaltas susvetimėjimas..." - apmaudo neslėpė R.Kriaučiūnas. Vyriškio teigimu, jam šv. Velykos asocijuojasi išimtinai tik su draugišku visų šeimos narių pasisėdėjimu. "Daromės kažkokie kibernetiniai. Bendravimo ir tarpusavio supratingumo stoką stengiamės kompensuoti įvairiausiais prabangiais patiekalais, kai tuo tarpu užtektų paprasto ir šilto susibėgimo, - kalbėjo rokiškėnas. - Pasimelsti į bažnyčią užsuku be progos, o triukšmingų pamaldų ankstyvą šventinės dienos rytą vengiu dėl didžiulės žmonių spūsties. Bažnyčioje mieliau apsilankau paprastą dieną."

Prie stalo - keturios kartos

Šv. Velykų esmės nekeičia nei visuomeninė, nei finansinė padėtis. "Gimtojo..." kalbinta rokiškėnė Ramutė AKRAMAVIČIENĖ teigė, jog per šią didžiąją pavasario šventę vaišių stalo nenukrauna nei įspūdingais valgiais, nei delikatesais... 
"Kaip ir kiekviena šeima, šeštadienio rytą imamės dažyti margučių. Tiesa, su dukra šiemet bandysime kepti kalakutą, o kiti valgiai bus įprasti", - teigė R.Akramavičienė. Moteris prasitarė, jog patiekalus Velykų stalui pradėjo gaminti tik prieš penkerius metus. "Iki tol viskuo rūpindavosi mama, vėliau tą estafetę perėmiau pati. Šiemet prisidės dukra, bus dar smagiau. Kai viską pagaminti turėdavau viena, tekdavo kokią farširuotą lydekaitę užsisakyti. Dukrai nestinga nei fantazijos, nei išmonės, taigi viską turėtume padaryti kaip reikiant", - sakė rokiškėnė. Moteris teigė, jog pasirengimas didžiajai pavasario šventei prasidėjęs ne nuo minčių apie šventinio stalo valgius. "Jau prieš gerą mėnesį pradėjome aplinkos tvarkymo darbus. Prieš šventes rūpi ir langus išsivalyti, ir patalynę pasikeisti, ir kiekvieną namo kampelį išplauti", - rūpesčių neslėpė ponia Ramutė. Daugiausia laiko moteris sugaišta įvairiausiais augalais ir širdžiai mielomis smulkmenomis dekoruodama namus ir vaišių stalą. "Kambarį, kuriame sėdame už šv. Velykų stalo, visada papuošiu nors viena žydinčia gėle. Būtinas akcentas - žalumynas: nesvarbu ar tai būtų sudaiginta velykinė žolytė, ar kelios rugio varpos", - pasakojo rokiškėnė. Gėles mylinti moteris neslėpė, jog be floristų pagalbos neapsieina nė viena šventė. "Šiemet stalą planuojame papuošti stikliniu padėklu, kurio viršuje bus patupdyti dekoratyviniai višta ir gaidys, o aplink juos - sudėlioti margučiai", - maloniais šventiniais rūpesčiais pasidalino rokiškėnė. Moteris teigė, jog velykinę nuotaiką padeda sukurti daugybė smulkmenų: į vazą pamerkta ir margučiais papuošta sprogstanti beržo šakelė, lentynose susodinti zuikiai, dekoratyviniai viščiukai, dukros kryželiu siuvinėtas margutis. "Visada svarbiausia buvo ir bus šeima. Kai prie stalo sėdi net keturios kartos, džiaugtis, švęsti ir dėkoti Dievui yra už ką", - teigė R.Akramavičienė.