Metų trukmė vienoda – 365 arba 366 dienos. Tačiau diena dienai nelygi. Viena būna trumpa tarsi akimirka, o kita taip prailgsta, jog ir vakaro sunku sulaukti. Dažnai prisimenu vaikystėje skaitytą pasaką apie tai, kaip ponas dieną ilgino. Tikra tiesa, pasikartojanti įvairiausiomis variacijomis…
Man dar tik 46-eri, tačiau atrodo, kad pragyvenau begalybę – tiek joje būta juodų dienų. Tokių nelinkėčiau niekam.
Gimiau ir augau kaime. Tėtis dirbo agronomu, mama raštinėje skaičiavo, kas kiek dirbo ir kiek už tai gaus. Vertinant pagal anų laikų poreikius bei galimybes, namuose nestigo nieko. Suknelių, batukų turėjau, ko gero, daugiau nei mano bendraklasės.
Deja, tokia linksma ir nerūpestinga kaip jos aš neatrodžiau. Ir dėl pačios proziškiausios lietuviško kaimo tradicijos – tėčio pomėgio kilnoti stikliuką… Retą dieną jis namo grįždavo blaivas ir nepradėdavo „auklėti“. Tai darže balandą pamatė, tai sriuba persūdyta, tai mano pažymių knygelėje pasirodė trejetas… Išsiburnojęs ir pavargęs, jis eidavo miegoti, kad rytą, skubiai išlenkęs stiklinę šalto vandens, skubėtų į tą savo darbą. O man su mama prasidėdavo ilga laukimo ir nerimo diena.
Daugiau antradienio “Gimtajame…”
Živilė
